Depresija, nerimo sutrikimai

atsimenu, kad tyčiojosi. ir iš manęs tyčiojosi. ir šiaip, išėjau ne tik dėl to, jaučiausi nesuprasta ne tik jos vienos....atsimenu, kalbėjau apie dainavimą, kad norėčiau stoti dainuoti ir t.t., tai pradėjo protinti, ką čia svaigsti ir t.t., čia reikia talento, kam pinigus švaistyt (studijos būtų kainavę etc, gyvai nepažinodami ir nieko nežinodami apie žmogų. suprantu, kad gal kalbėjau ne visai adekvačiai apie tą situaciją, o ir nesu tokia, galiu pasielgti kitų akimis crazy, nenormaliai, bet taip yra dėl to, jog mano toks požiūris, gyvenimo būdas, "normalumas" yra stereotipai, atip pat kultūrinis dalykas, o jei elgies ar kalbi ne taip, kaip visi, tai, suprask, būtinai dėl to, akd su galva negerai, o ne dėl to, kad taip žmogus nori. žodžiu, nepritapau aš ten, jaučiau, kad man darosi blogai nuo tų kalbų ir bendravimo. ir šiaip, man atrodo, kad toks "grupinis" bendravimas gali būti vaisingas tik tuomet, kai gyvai pažįsti žmogų, bent iš dalies, o šiaip tai tik tauškalai, visokios projekcijos. ką gali patarti ir padėti žmogui, jei išties beveik nieko apie jį nežinai. nebent jis pats gali atsirinkti, atsisijoti, bet kai prasideda įžedinėjimas, nuomonių primetinėjimas, tai toks bendravimas tampa atgrasus. aišku, pataukšti apie nieką ar padejuoti galima, bet ar nuo to pagerės, nežinau.
Papildyta:



nu nes anksčiau ar vėliau būna taip, kaip ir visur, kur dalyvauja žmonės: atrodo, viskas galėtų būti labai paprasta, bet taip nėra. o čia dar tokia jautrių, sielos problemų turinčių žmonių grupė. tai ir prasideda...tačiau niekuo neišskirtinė iš kitos pusės, nereikia galvoti, idealizuoti, kad va čia tai mane supras, sieja ta pati bėda, priims, nes panašios. ir čia patyčios, susiskirstymai ir t. t. prasidėjo, nes taip buvo nuo amžių pradžios ir bus, kur veikia žmonės....o dar tas norėjimas kiekvienai iš mūsų būti reikalingai, priimtai. o charakteriai, interesai vis tik skirtingi. ir bendravimo stilius, ir požiūris, ir t.t Dėl to ir kyla paskui visokie nesutarimai. Kaip čia kai kurios turi nuoskaudų.

Klomba, jei bus tas susitikimas, ateik, kaip tik tas įtampas gal reikia tarp jūsų naikinti. Gal ir pati pamatysi, kad na nebėra taip, kaip jauteisi tada, o ir bendrauti su kitomis gi gali.Night išsamiai ir nuoširdžiai aprašė situaciją, tai manau, kad po šito tau tikrai nebereikėtų vengti susitikti. Tikrai gi nieko prieš neturi. O ir nepažįsta tavęs.

sito nepamenu
ziauriai nepernesu patyciu
o ant Liucero tai ten baisiai buvo uzsisede
ir svarbiausia zmones is kuriu negalejau tiketis
bet gerai pamatyti tikruosius veidus

tiesą pasakius, čia toks slidus reikalas. dažniausiai tyčiojasi tie, kurie patys vidumi jaučiasi menki, būna, vaikai tyčiojasi bijodami, kad iš jų nesityčiotų. ir pati nesu tikra, kad nei karto nepasityčiojau iš Lucero ar dar ko. Pvz ., ir iš Mylinčios mamytės, atrodo, pasityčiojau. Dar aš kartais gal neskiriu tiesmuko nejautraus nuomonės rėžimo į akis nuo tyčiojimosi. Man atrodo, kad pats šlykščiausias tyčiojimasis yra, kai tu tyčiojiesi iš žmogaus, kuris nesupranta, kad iš jo tyčiojasi, nepajėgus suvokti.

nu ten tai buvo akivaizdziai žiauriai

bendravimo SM pradžioje iš manes juokdavosi nes už kompo buvau aktyvistė ir panašiai, o susitikimų metu sakydavo.....tau gal kompą į rankas, tada bendrausi? nes aš šiaip jau esu stebėtoja, žiūrėtoja, analizuotoja, nes visada nejaukiai jaučiuosi kompanijoj nepažįstamų žmonių, bijodavau pasirodyti kvaila, neįdomi ar dar kažkaip dabar taip stipriai nėra, bet tada juokdavomės mes visos, einam į kavinę ir bučkiui kompą paimam bet į susitikimus eidavau visus, nors ir buvau labiau intravertė ir nelabiausiai komunikabili.

deraramos jau seniai tikėjausi, pastebėjau kad prapuolus, tiesa, tikėjausi džiugesnių žinių. ir patarėja iš manes labia ne kokia. pati labia stereotipiškai patarinėju, nors kai tą daro kiti man - siuntu čia ar neempatiška ar kaip.
išsiunčiau cv ten kur niekad negalvojau, nu pries pusę metų ėmiau galvoti. tai jaučiu pirmas mano konkretus žingsnis, bučkis man

dėl bendravimo cia, tai esu labai sena dalyve, tik nauju niku, kiek visko esu prisiziurejus... vienetai personu, kurioms valgyt neduociau ir kaldros nepaskolinciau. uz akivaizdzius samoningus izeidimus. o kur ten nuomoniu nesutapimai ir arsus pasikapojimai, tai baika. neimu i galva forume niekada.

o del realybes, tai ten viskas astriau. ir kito bajeri rimciau priimi, ir pats geresnis bandai pasirodyt, ir drasos maziau (daugumai turbut). o cia susirinkusioms psichems turbut tie bendravimo igudziai (speju) yra daug aktualesni. as paauglystej ir biski veliau labai kompleksuodavau del to,kad kompanijose tyliu. ir dabar tyliu kartais, bet jau beveik priemiau save tokia siuo klausimu,. nu vat as tokia esu ir viskas. ir ypac,kad kartais net ir nesinori kalbeti, gal neturi ka pasakyti (ir man kazkaip durnai atrodo pliurpimas apie bile ka, kad tik uzpildyt nemalonia tyla), nu kodel reiktu del to jaudintis? galu gale, jeigu tyla tokia nejauki, ar tikrai tie zmones yra TIE, su kuriais tu noretum/turetum buti?

***** kaip as sikalioju del savo anglu kalbos reik treniruotis dauggggg ir zodyna plest, bet labai labai bijau kalbeti

Man atrodo jei žmogus nepajėgus suvokti, kad iš jo tyčiojamasi, reiškia akivaizdžiai per didelis skirtumas tarp tyčiojančio asmens (pz žodelis,tikiuosi anas nors egzistuoja ) ir asmens iš kurio tyčiojamasi IQ skirtumas, bet abu šie patyčių dalyviai yra psichiškai traumuoti žmonės ir besitičiojantis ir tas iš kurio tyčiojamasi.

Nu gerai aš čia surašiau, nes jei vadovautis mano viršuje parašyta logika, reiškia ir septynstigė ir aš Debilos


Man labai labai labai labai rauna stoga, atrodo viskas kaip ir gerai..bet aš noriu jūdėti ir jaučiu,kad mano akys laksto..nors gal čia tik mano vaizduotėje jos laksto ir išvis visada save iš šalies matau kaip judria,tokia pakvaišusia persona..nors kartais bunu per daug rimta..

Hm pasiskaičiau tai visos jūs čia intravertės..o aš puse per puse.. ir intra ir ekstra.. visi testai tai rodo ir pati jaučiu..galiu buti žiauriai uždara,arbe ekstravertiška..

Turiu tokia kaimynka..pasisveikina užkalbina ji prie tų pamaldžiūjų dievaičių..ir galvoju nu *****,nelb aš su ja noriu bendrauti,bet iš taktinės pūses tai reiktu..kai kažkada bloga labai buvo prieš kelis metus stoga rove,tai išsipasakojau..ir dabar gailiuosi..nenoriu su ja jokiu reikalu tureti,tiksliau,kad žinotu mano asmenyni gyvenimą..ir išvis nežinau,ant kiek arti aš galiu prisileisti žmogu..man tai ją kažkaip ir mūsų pokalbius (nors ne daug jų buvo) norisi ištrinti brr...nes ištikrūjų nėra ji tokai gerietė kokia turetu būti pagal savo statusa..turbut tas man joje ir nepatinka ir išvis gialiuosi,kad kai kažkadaise pamaldi buvau brr kaip skamba, na buvo man ten galvelė nuo vienatves susisukusi..tai tokia geraširde tapus buvau,bendraujanti..nors ištikrūjų viduje nenorėjau nej vieno tų žmonių prisileisti..tik va vadavavausi tada biblija,o ne galva ( gyli depresija buvo tai griebiausi kaip gelbejimosi rato,stebiuosi kaip neišvežė,nors giesmiu negiedojaut,tik meldžiausi namie ir kartais giresmes įjungdavau.. ,o viduje nekenčiau aš tos religijos ir visu tu... visdelto meilė dievui turi eiti iš širdies galima ir nelankyti tų mišių,bet būti tiesiog geram geranoriškam žmoguj.
Aš supratau,kad aš nemokiu atsikratyti lipniais žmonemis,o ypač jei matau,kad jie biški ligoti.. protiškai ar fiziškai ar mažesni ar senesni.. negaliu jų ignoruoti,taip blogai jaučiuosi,bet ši mėn teko (negiminaičius),o ignoruoju turbut todėl,kad mano artimųjų ir šiaip visiuomenės požiuris skyriasi.. su vienu senučiuku bndravau,bet bijojau,kad jei užmatys,kas iš artimūjų sakys tu geriau su giminaičiais senais bendrauk,o ne su svetimais..nu tai,kad anas net tu giminaičių neturi ir karta i kelis men 5 min pašneketi nematau tragedijos, bet įkaltas man tas požiūris ir viskas..kaip aš čia su svetimu bendrausiu,nors tiesiog jį sutinku ir apie ora kalbam ir t.t nu 90 vienišas..

- Tai ir aš su kažkuo labiau susibendravus buvau, gal pakvietė kažkuri iš jų, nepamenu. Jo, smagu buvo, dėl to nieko nesakau.
- Ai ir man užplaukia razborkės, ir čia ir kitur. Būna atrodo pranyksta pasimiršta ir dzin, paskui vdrug iškyla. Aš kai tokia analizuotoja, įsiveliu į beprasmius aiškinimusis, net nenorėdama. Atsiprašau dėl to.

Na, snukelis aštriai pasakydavo. Bet nemanau kad tyčiojosi. Tiesiog toks būdas išsireikšti, ironija ir pan. Man ji labai patikdavo, net jei ir nuomonės skirtingos būdavo.
Tas jautrumas žmonių taip įvairiai pasireiškia. Nėra vieno sluoksnio. Gali vienaip atrodyt, o kitoj situacijoj kitaip. Man įdomiausi žmonės, kurie nenuspėjami, su potekstėm. Ir tie ginčai skirtingi būna. Galima koliotis, bet neįžeist. O galima vienu žodžiu pribaigt. Čia nuo visų pusių priklauso, koks tarp jų santykis ir kas kaip ką supranta bei priima.

Pvz tave aš visada skaitau, sava tokia, seniai pažįstama. Ir žinau kad žmogus tu geras, prisikentėjus daug. Bet bendraut man sunkoka, nes reiktų rinktis žodžius, kad neįžeist, nes aš labiau ciniška, o tu jautriai į tokius dalykus reaguoji. Man kiek per saldi ir "per aukštos filosofinės temperatūros". Nors manęs tai neerzina, tiesiog nutyliu, kur kitą kartą gal ką durno pasakyčiau.

Papildyta:


Gal ir aš ant jos variau, nepamenu kiek smarkiai. Atrodė, kad geriau ją pažįstu, nes bendravom nemažai asmeniškai, ir padėjau kažkada, ko prašė. Man atrodė kad ji specialiai išsidirbinėja, nu būna žmonės trolina, kad išprovokuotų. O man toks durnas etapas buvo, norėjosi pasaulį išgelbėt. Ir Lucero norėjau gelbėt.
Ir tave norėjau gelbėt.
Nu dabar tai mane pačią juokas ima, nuo tų užmojų
Papildyta:



Norėčiau į tokį meetą, kur visos tokios tylinčios. Nu rimtai, įdomu kuri iš mūsų pirma prakalbėtų )

Man dėl šito kažkiek padėjo grupinė terapija ir šiaip ligoninė. Nes būdavo iš pradžių sėdžiu ir tyliu, baisu, jei ko paklausia, sėdžiu užsiraukus. Paskui išmokau klausyt kitų kartais ir nesąmoningų kalbų, ir nesinervint. Supratau kad gali sakyt ką nori, niekas per galvą neduos, o kaip tai atrodo, tik klausančiojo problemos. Ir paskui kažkaip įsiliejau ir galėdavau vemt viską. Dar gerai tas, kad ir ten aišku atsirado intrigos, konfliktai, tas su tuo nedraugauja, tas to nemėgsta, o grupėj galėjai tiesiai šviesiai aiškintis - kodėl manęs nemėgsti, kodėl ten taip anaip padarei ar pasakei. Žodžiu toks vaikų darželis, bet iki nuogumo.
Paskui išėjus buvo sunku realiam gyvenime nustoti taukšti visas savo šiukšles ir kiekvieną skaudulį.

Man tai keista kodel as nuejau i grupine, o ne individualiai, juk panika kalbeti pries grupe zmoniu, ypac kai visi tikrai klausosi ne karta esu sakius kad man sunku, bet vistiek kalbu . buna kad neturiu ka pasakyt. Bet idomu stebet kaip keiciasi poziuris i viena ar kita dalyvi, ar mokytis tolerancijos, nes yra uzknisanciu savo pssakojimais, tada visi grupes dalyviai oradeda rakinetis nagus ragus, pakantumo, nes negalima pertraukinet patarinet kritikuot. Kartais tas buna sunku

Aha, ir pakantumo, kai nelabai idomu, ir ramiai kito skausma pamatyt, nes negali isbegt. Ir net agresija priimt, nes pasitaike ir psichopatu kurie koliojo baisiais zodziais.

O tu ir sitoj temoj seniau budavai kokiu nors kitu vardu, ar ne?