Depresija, nerimo sutrikimai

Dėkui.Penkeri maniškei,bet ji nedidelė,gal 104 cm. Tai gal AZ susirasom,kur gyveni ir pan.

Atrasiau.

Ok,issiusiu visoms vakare.


Del tos skydliaukes turesiu dar 2 k vaziuot,darys echo.


Del farbo personalo vadove paskambins kt savaite nes direktorius atostogauja.tai gal priims

Manęs "pilkumas" neužknisa, čia jau tavo išvada. Iš tikro nei aš tavęs, nei tu manęs artimai nepažįstam. Atsiprašiau, nemaniau, kad tau bus taip įžeidu - to tikrai nesiekiau. Tebuvo pastebėjimas iš kiek matėmės. Forume kitas reikalas, nei gyvai, nes gyvai tu tyli. O rašant išryškėja nuomonių kardinaliai priešingi skirtumai, ar kas ten - aš jau tiksliai nei nepamenu tiesą sakant, nes brūkšteli retai. Manau, kad nei Bučkis, nei Galva neįsivaizduoja kas tu, nei kame čia "santykio" su manim šaknys.
Visų pirma, esu tokia pati psichė, su kai ne kuriom čia palyginus, gal net didesnė, tai aš tiek pat mytui galiu supasuot, kaip ir bet kuri kita.
Visų antra, niekas tau nedraudžia eiti, ir aš tikrai negalvoju tiek ten apie tave, kiek tu gal galvoji, kad galiu pagalvot, ar tuolab, pasakyt. Kaip žinia, kiekvienas sau pats svarbiausias, deja.


Ačiū. Moku aš kartais būt bjaurybe, moku. Kartais nepagalvojus tėškiu į akis tiesiai kas ant paskutinio smegenies likusios vingio ir, būna, žmogus įsiskaudina. Nors taip būna gal ir retai ir šiaip, kiek žinau, kai bendrauju akis į akį, žmonės mane laiko ganėtinai draugiška persona. Žmonės man nuoširdžiai rūpi. Bet, žinoma, būna, kad ir užknisa, kas, turbūt, gan žmogiška.
Dėl Kliombos, tai dabar aš jos nei mėgstu, nei nemėgstu, juk nebendrauju. Seniau, kai dažniau rašydavo tai taip, man, didžiai, svarbiausiai čia poniai, tikrai nuoširdžiai daug kas atrodydavo priešingai, nei ji rašydavo. O dar buvo buvę, kad parašiau kažką tokio, kad ji "pilka - tarsi nematoma". Tiksliai nepamenu, gal ten kaip nors grubiau išsireiškiau, nes Kliombą tai įskaudino. Pamenu, kad tai rašiau prisiminus ne vieną mytą, kai ji gyvai tylėdavo - nors matėmės gal kokius 3k., o 2 iš jų, berods, ir aš pati nebuvau labai jau komunikabili. Kartą išvis nesupratau kur ir kodėl papuoliau. Bet, kai mačiau ją, berods, pirmąkart, sėdėjo šalia manęs tyliai, aš net pamiršdavau, kad šalia kažkas sėdi. Ir taip netikėtai kreipės į mane, bandydama komunikuot, aš iš netikėtumo vos ne pašokau į orą nuo kėdės.
Kad mes ne viena kitai, kad gal labai skirtingi žmonės, tai tiesa. Tiesa ir tai, kad mane, ramią personą, savo pasisakymais sugebėdavo pasiutinti (nors neabejoju, kad pati gal daug daugiau žmonių siutinu, nes vemiu ir vemiu, rašinėju ir rašinėju). Bet, kaip sako, laimei, kartu gyvent nereikia.




Sveikinu bent su vilties blyksniu.

Žinokit šūduva. Raminamuosius geriu jau periodiškai ryte, ir vakare. Kitaip visai, nei nžn., kaip išsireikšt. Bet tų 2k., kad jausčiaus žmogum, mažai. Nerimas visada su manim. Gal dabar nėra duobių duobė, bet jis nuolat mane gniuždo.

Pas mane irgi sudas. Nesiseka meilej. Nusikaliau kaip suo. Ryt i darba (apsivemsiu).

Tikiu, kad raumenį, o ne lašinį skaudėjo, ai, o sąnarį ir man kartais paskauda, priklausomai nuo patiriamo fizinio krūvio ir įpratimo sportuoti.


Jau įsivaizduoju tą situaciją, nors nei vienam meete nebuvau. Bet įtariu taip: tu jai patikai ir/arba bent jau tuo metu buvai alfa patelė grupėj, todėl ji siekė su tavim užmegzti kontaktą, maždaug, 'aš tau pritariu', 'aš irgi čia', 'noriu būti grupėje'. Visiškai suprantu kliombą, nes pati esu intravertė. Mane užgožia aktyvesni žmonės, bet visada noriu būti 'viena iš jų' ir jau įpratau dirbtinai primesti, kad tokia esu, užsidėti kaukę. Prisvaičiojau čia dabar, atsiprašau, jei nusišnekėjau. Labai patiko šitie paveiksliukai, tokie juokingi: intravertai
intravertai

Nebemoku raiškiai dėstyti minčių. Praradau savo vienintelį skill'ą. Darbe jau įtarinėja, kad man kažkas negerai. Beje, taip, vis dar dirbu. Bet ieškau kito. Nors nerandu ir žinau, kad tai ilgai užtruks ir vėl bus sunku, nes man visur sunku. Bet neprarandu vilties. Dienų būna ir geresnių, bet dažniausiai esu labai nervinga, irzli, viskas erzina, nerandu sau vietos. Darbe labai sunku produktyviai dirbti, net elementariai išsėdėti. Lakstau 'į tualetą' kas 15 min. Vien prasivėdinimui ir ramiam pabuvimui su savim Sulaukiu palaikymo iš kolegų, kas labai gelbsti ištverti dar vieną dieną, nors jie ir nežino, dėl ko iš tikrųjų man sunkiausia. Mano, kad dėl viršininkų, kurie paskutiniu metu irgi pradėjo su manim elgtis švelniai ir kantriai, nežinau kaip reaguoti Bet įtariu, kad gero laukti neverta. Žemas startas prieš audrą. Nujaučiu, kad ilgai nebesicackins. Vargšas mano draugas. Kiek aš jį prikankinau su savo vidinėm audrom. Inicijavau skyrybas. Likau. Nesusivokiau savy. Ir vis dar nesusivokiu. Kaip gyventi toliau, kaip elgtis. Neturiu jėgų stengtis dėl santykių. Esu visiška savanaudė. Viskas tik man ir dėl manęs. Ieškau pramogų, ieškau ramybės, ieškau bendravimo. Pastoviai jaučiuosi pervargusi. Neatsimenu, kada buvau atsipalaidavusi. Vis randu dėl ko rūpintis, vis nerimauju dėl praeities-dabarties-ateities. Kankina nežinia. Nesijaučiu laiminga.

Ech, seniai berašiau, tai išsiliejau Jei organizuosit meet'ą, pakvieskit ir mane Pažadu atvykti ir būti normali. Labai trūksta žmonių, kurie mane suprastų. Nors turbūt gerai Night pasakė, kad kiekvienam svarbiausias jis pats. Ryt einų pas psichiatrę, pasakysiu, kad nauji vaistai visai nepadėjo, visai nieko nepajutau. Nors kažin, ar čia vaistai apskritai gali padėti, kai išorinės aplinkybės taip stipriai ėda. Ir nežinai, kaip jas pakeisti ir ką daryti, kad būtų kitaip. Net jei ir žinotum, nedarytum, nes per sunku.

man patinka jus skaityt, tada paciai nereikia rasyti. nes nu bloga ant dusios, bet jau tiek visus (grupej, jus, dienorasty) prikankinau, kad net nebeturiu ka pasakyti, kaip pasakyti , o issivemti norisi visa bjaurasti. taip ir "tampaus".

http://psichika.eu/b...eikti-per-para/

Ne ne. Aš tada kelias ten mačiau pirmąkart, berods. Seniai tai buvo jau prieš keletą m. Pamenu, kaip pati po darbo užsistresavus ten nuslinkau į Užupį. Labai norėjau su viena nare susitikt iš kito miesto, su kuria ir db palaikom ryšius, nors rečiau. Viena labai faina narė, kuri čia neberašo, bet, ačiūdie, kiek žinau, labai smarkiai duobėse ir nebesėdi, vis kažką pasakojo, buvo dar viena su vaiku, aš tikrai ten nesireiškiau, turbūt net nlb ir pati kalbėjau. Tas mėginimas komunikuot gal dėmesio parodymas, ar šiaip išsprūdus frazė buvo ir tiek.
Aš nesu lyderė - nevadovauju kitiems, ir nesileidžiu, kad pačiai vadovautų. Gal jaunesniame amžiuje, ypač vaikystėje, man gaudavosi tas, bet niekad to nesiekdavau, niekad man to nereikėjo ir nereikia. Net dabar darbe dirikui taktiškai tai parodau, savaime gaunas kažkaip juokais nuleist. Pvz., sako parodyk man tą projektą. O jis sudėtingokas, žinau, kad ir kitus žmones apsunkins labiau, nei eilinis. Kadangi nebuvo būtina, žinojau, kad klausia iš įdomumo, tai sakau, kol pilnatis nesibaigs nėr ten ko Jums žiūrėt. Ai, nu, jo, sako. Teisingai. Nors mane ir šiandien patraukė per dantį pats. Paskambino klientas, kad iškilo techninių bėdelių. Bet ten visiškai aišku kame šaknys, ir visiškai visiems aišku, kad aš su tuo nesusijus. O dirikas sako: tas klientas sakė, gal Night ten blogai projektą paruošė, paklauskit. Ir žvengia pats iš savęs. Sakau, tai taip, tai, ten ir norėjau kad taip būtų. Sako, tai tuoj atskambinu aš jam, pasakysiu, kad taip turi būti.
O šiaip aš irgi intravertė. Tik tai nereiškia, kad nemoku prie žmonių prieit, komunikuot ir pan. Bet šiaip bendravimas mane vargina (tik kai kurie žmonės, gal išimtis).

Į tą temą. Šiandien išlindo žiauriai grubios ir žiauriai žioplos mano klaidos. Ačiūdie finansiškai nieko baisaus, bet ten nemažos kliurkos. Direktorienė tik susakė, kad taip ir taip (ji niekad nepriekaištauja). Dirikas, be abejo, viską žino, bet nk nesakė. Ačiū Dievuli. Nors man taip nusviro rankos. Nežinau, kaip galima būt tokiam žioplam. Toks jausmas, kad tokio darbo aš tikrai negebu dirbt.....

Labai gerai, kad tu parašei. Norėjau ir šiandien, ir čia neseniai pakybint, kad, ko nekalbi. Kas iš tos užuojautos, bet užjaučiu dėl darbo, dėl draugo ir dėl gyvenimo. O dėl myto, tai nežinau, kas čia ką kur kvies. Manau, kad pakvietimų nereikia. Kaip tik grįžtant namo pagalvojau, kad taip ir nesusitikom... Kadangi, tu iš kito miesto, kaip suprantu, reikia, kad mytas būtų savaitgalį. Aš jei nemirštu, kadangi šeimos neturiu, man paprasčiausia prisiderint. Tai nžn kaip kitos pasakys kada nori/gali.

Bet kaip čia yra su tom klaidom - ir žinom, ir suvokiam, kad jas darom ir kad reikia papildomai pasitikrinti, atidžiau žiūrėti, bet vis tiek priveliam, kaip tyčia. Man jau kartais ir juokas ima, ir panika. Susitikti norėčiau, man būtų gerai rugsėjo 5. Atvažiuočiau ir dėl vieno žmogaus

Aš tai kankinu kitus savo rašliavom forume. Dar pistoleto įrėmus į kaktą niekam nebuvau, kad skaitytų. Bet, nesidžiaukit, galiu dar pasitaisyt.
Tokio kaip tikro dienoraščio niekad nerašydavau. Nors gal ir galima porą rašliavų atvejų vadint dienoraščiais. Gal kada papasakosiu apie vieną reikalą. Esu tik Ondatrai apie tai rašius. Ir kvaila, ir labai skausminga ten istorija.
Bet antru variantu, dabar, kaip spėju, buvau prisikaičius tuo metu dar gan šviežio pop psichologijos žandro. Tiksliau, gal kokią knygelę ar straipsnelį perskaičius. Tai tarpais kokiais 2004-2007m rašydavau tokį, nžn, kaip pavadint. Bet, ten papunkčiui, kas per dieną įvyko gero ir kas blogo, ką reikėtų taisyti. Ir asilui aišku, kad nesu toks disciplinuotas žmogus, kad kasdien tą daryčiau. Bet, žinot ką. Aš nebepamenu, bet, kai rašinėdavau dažniau, dabar pažiūrėjus pamačiau, kad ten nuolat neramu neramu neramu...

Pašokinėjau, kaip už Tėvynę. Ir savo, ir rusų. Jau kur kas ilgiu iššokinėju neuždusus.


Pasitikrinu, kai yra tam laiko. O ten buvo tikrinta. Ir vis tiek... Nežinau, ar visuose darbuose taip yra, bet manajam tai po to atsiliepia ne tik man asmeniškai finansiškai, bet ir kitiems. Taip pat ir kitiems prideda papildomo darbo.
Na, man tinka, žinoma dėl kito savaitgalio. Nebebt labai mirsiu. Bet, manau, kaip į mytą su jumis, tikrai neturėčiau supasuot.
Bet tu stengies, aš ir to nesugebu, net dėl savęs. Kaip tik... Aj... Net nenoriu taukšt ta tema.