Nuoširdžiai prisipažįstu - sąžinė stipresnė už mane pačią, užgraužė ji mane. Nuolat apie jus pagalvoju, bet vis nerandu įkvėpimo parašyti, senokai beskaitinėjau forumą, nebevarčiau katinukų nuotraukų.O ir savų katinų nefotkinau. Bet vieną dieną jau supratau, kad nebeištversiu. O jei įlysiu pas jus, tai jau būtinai reiks pasirodyt. Nuotraukų padariau keletą, tik kad įgūdžių nelikę, nemoku taip gražiai fotkinti, kaip kad šios temutės pradžioj mačiau Feliksiuką nupaveiksluotą - visaip ten vieną akį merkiantį
Tad štai:
Leilutė "mažoji" mūsų. Gabaritais lenkia Fibi, ėdrumas neišpasakytas, pagatava net po peiliu palyst, kad tik čiuptų mėsos gabaliuką, kurį pjaustau. Gerai, kad turi draugę, kuri bent kieme priverčia prasimankštinti, po kiemą pagainioja ir į medį įveja. Fotografuojant su Leila susitarėm, kad įtrauks pilvuką ir nekvėpuos. Sąžiningai stengėsi. Matosi?
Ši vieta, vos pastatėme stulpus, tapo labai mėgiama mano katukių. Vis kuri nors tupi.
Fibi. Kaip visuomet - ypač išlaikyta ir graži... per atstumą
Praktiškai susikalbam žvilgsniais ir mintimis. Dažniausiai laiką leidžia lauke, užsuka tik paėsti arba, garsiai miaukdama pilna burna, užnešti šeimai lauktuvių (pelių, paukštukų..). Bet visuomet 21 val. prisistato namo ir keliauja tiesiai į dukros lovą, kur miega tol, kol visi keliamės (nors ir iki 10 val.) 
Dukros liūdesiui (nes neateina ant pagalvės), atrado supamą lovytę, prastumdė joje miegojusius minkštukus ir ten dažnai parpia netgi visą naktį!
Bandysiu dar paskaitinėt, pažįstamus ūsus apžiūrėt ir su naujom nosiukėm susipažint.
