Depresija

as ir tuos pacius kursus einu

man nerimas persikelia į sapnus. sapnuose aš pergyvenu antrą gyvenimą, bet dažniausiai jie būna kupini įtampos, nesaugumo, neramumo. dabar atkreipiau dėmesį, kad dažnai sapnuoju lipimą laiptais, kurie būna statybose, be turėklų, arba lipimas į kalną igi laiptais, didelėse erdvėse be turėklu ir dar su vaiku, arba laiptai palei namo sieną, bet laiptinė apgriuvusi, be turėklų ir dar vietom laiptai su duobėm, su protrūkiais, kai nežinau kaip reikės peršpokti į kitą aukštą kai apačioj praraja, nėra į ką saugiai įsikibti, visada kažkokie bespalviai, niurūs. nėra labai baisu per sapnus, bet visada įtampa, nerimas, labiau rebusų sprendimas, bet nepailsiu net naktį. bet dažniausiai lipu viršun, galvioju akd nepamenu lipimo žemyn. ir visada mintis kad bijau nežinau bet lipsiu viršun, nes reikia, noriu, o po to jau galvosiu kaip nusikabarot. bet prabundu neprireikus. religija tokius dalykus drudžia bet aš taip aiškiai tuose sapnuose matau savo netvirtumą, nesaugumą, įsivaizdavimą kad esu viena pasaulyje ir niekas man nepadės, kad turiu pati. kitų veikėjų būna labia retai. aš pati klaidžioju savo nerimų labirintais

bet geras zenklas, kad lipi i virsu

uzsiregistravau pas endokrinologe sausio gale,anksciau pas maniske nebuvo laiku...


pagaliau savaitgalis.

Nu ka. As jau bedarbe. Pasveikinkit mane

taip....


vel gerkle skauda,itariu darbe persalau kazkur.

kazkaip liudna jauciuos,pries beveik metus laiko dovanojau savo kalytes suniukius,atsakingai rinkau seimininkus,dovanojau su sutartim ir dabar taip pikta ir liudna,kad vienam suniukui suklydau su seimininkais.dieve,ta mergina atrode tokia patikima ir mylinti gyvunus.nebuvau ikyri,visus seimininkus turiu fb,net neprasyti atsiusdavo foto,nei su vienu nekilo bedu.o db op ir suzinau ,kad sitas suniukas yra perduotas kazkam kitam,man meluojama ir pan.

Va tau. Žinai, ir man gerai pagalvojus, galvos nepakėlimas darbe, viršvalandžiai sunkias mintis ir sunkų jausmą tikrai slopina. Tik blogai tas, kad paskutiniu metu pervargstu kaip šuo ir žinau, kad tas kurį laiką dar tęsis. Tikėtina, iki pat metų pabaigos. Nors iš tikro visas tas darbas beprasmiškas. O ir uždirbu ne kažką visai. Į bažnyčią dar vaikštau dabar kas antrą dieną, kai Vėlinių oktava, nors mielai eičiau kasdien. Aš gal tikrai ligonė, bet man tas prasmingiau. O ir ramiau tuo metu.


Man labai primena tokį akivaizdų tikslo siekimą, bandymą įveikt negandas, kliūtis, kurios nėra virš tavo galimybių ribų, bet erzina kelia lengvą paniką. Gal čia tik mano fantazija, žinoma, bet man taip akivaizdu atrodo. Kad va, pvz., eini eini į darbą, bijai keist, nežinai kaip, taip eini eini eini, nesustoji, nes taip reikia, dalinai, - nes taip nori. Kokia čia religija ir kuo ji dėta tai visai nesupratau.


Jou. Aš mielai tau įteikčiau gėlių dabar (persiprašau, kad negimiau diedu, būtų maloniau tau ) už tai, kad nepanikuoji, neviduriuoji, žinai, kaip kitiems būna... Suprantu, kad nelieki basa, bet vis tiek pajamų sumažėjimas kitiems žiauriai kerta per smegenis. Man tame tarpe būtų. O tu gyveni, atrodo, taip easy ta darbine/pinigine prasme. Taip ir reikia.


Mėja Mėja Mėja. Raminkis. Prikomentavau fb. Bet man tikrai atrodo per didelė tavo meilė šunims. Tikra meilė gal nebūna per didelė, tiksliau, bet čia tikrai kvepia man labai psichologinėm bėdom, liguistumu. Nu, kaip būna darboholikai, alkoholikai, ir t.t., kažkas pan. Tas prieraišumas (gal neteisingas išsireiškimas) reikalingas tau, net ne šunkiukams, turbūt, tuolab, ne jų dabartiniams šeimininkams.
Tikiuos nesupykai ant manęs. Man taip atrodo. Ir jaučiau tokią kaip pareigą išsakyt, kaip tai iš šono kitiems gali atrodyt (nu nesu visai psichiškai nesveika juk, nors ir nesveikuoju, manau, kad adekvatumo turiu dar pakankamai).

Aš pati turiu pan. bėdų, bet aš jas gal geriau ir suvokiu nei tu, kaip bėdas, ir bent viešai apie jas nesitaškau. Užtenka, kad ir va, anoniminio forumo. Nenaudinga man, kad tai kiti žinotų, o ir jiems svetimi vėmalai nereikalingi.

nepykstu.nejauciu as jiems jokio prieraisumo,suprantu,kad jie jau nera mano.tiesiog noriu,kad viskas jiems butu gerai.jei ta mergina nebutu man melavus ir ignoravus,tai as jokio sarsalo ir nebuciau sukelus.

Ji neprivalo su tavim bendraut - suprask tą. Ji svetimas žmogus.

Tuolab, manau, ir pati supranti, kad nuotraukos šias laikas nieko vertos. Gali prifotkinti vienąkart, papjauti tą šuniuką, išsikepti ir suvalgyti (čia fantazuoju) ir siuntinėti tas nuotraukas tau artimiausią penkmetį. O vėliau fotošopo pagalba imituoti jo senėjimą. Čia, kaip pvz.
Papildyta:
Ir nepasakok apie neva, neprieraišumą. Tu pati to nesupranti, ar nepripažįsti, nežinau, bet jei tau jie rūpi, tai kas čia, jei ne prieraišumas? Ar noras kontroliuoti situacijas, kurios visai ne tavo valioje...

tai aisku,kad gali


normalu,kad rupi,juk as buvau uz juos atsakinga,as jiems isrinkau seimininkus.bet man lygiai taip pat rupi ir prieglaudos suniai,nesvarbu,kad kai kuriuos maciau tik viena karta ar net nemaciau tik zinau is kitu savanoriu pasakojimu.

neprivalo,bet ji pasirase sutarti ir jai tiko mano salygos.nesvarbu,kad ta sutartis nieko verta,ji tai to nezino.as pati ta suzinojau tik pries kelias valandas.

nesvarbu,yra kaip yra.

Nesupranti ką noriu pasakyt. Nenormalu. Nesiplėsiu kodėl, jau sakiau.
Man noris tave atvest į protą dėl kai kurių dalykų, bet nesėkmingai. Gal todėl, kad pati to proto visai neturiu.

Bet košmaras kaip pavargau nuo darbų.