Depresija

bet kaita, mano supratimu ir yra normali. negali buti visada vienodas ir grynas. apsiveli ka=kuo - na bet ir esi toks koks esi. apsivivėlęs, su naujom patirtim, požiūriais. išvis manau kad į tai gilintis net neverta nes vien nuo galvojimo apie tai užsiknist galima. aišku, jei apie tai glvojasi, negalvoti neišeina.

manęs prispaudęs niekas nelaiko, bet kaltę dėl kažko darymo jaučiu dažnai dėl to, kad darau ne tą ką turėčiau, tarkim. ką turėčiau įsivaizduoju aišku pati. o tą ką turėčiau daryt - nenoriu daryt, netraukia. tada nedarau nieko išvis ir tada nervuojuos kad turėjau tiek laiko, o nepadariau nieko išvis. aš savęs nesurenku į vieną visuma. gabalais gabalais po arimus kažkaip. bet kaltę ir nedarydama nieko jaučiu. labai pasiilgstu kažkada mane lydėjusio noro daryt, užsidegimo ir tame prasmės matymo.

Papildyta:
aš dar labai keistą atradimą padariau. man darbe paaiškino kad esu pikta. tokia nesijaučiu, bet tikriausiai sudarau tokį įvaizdį, dar esu gavusi pastabų kad niekada nesišypsau ir pan. ir aš supratau...kad aš sau neleidžiu jaustis linksmai, laimingai butent toje aplinkoje. man atrodo nu kad jei esu nebaisiai gera darbuotoja, ir aplamai nelabai man sekasi - tai kokie čia išsišiepimai, ir pozityvas gali būti. nu maždaug kad neatrodytų - ta tai nieko nepadaro nu bet amžinai laiminga. tai ir esu susisukusi išoriškai, lyg kad pateisinčiau savo būtį, nors viduje jaučiuosi ir linksma, ir net laiminga kartais, o šiaip su žmonėm bendraujant lyg ir pozityvi visai. bet išoriškai užsidedau kažką kas lyg patvirtintų mano įsivaizdavimą darbinį apie save. bet aš manau jei išeitų pakeisti tą išorę žmonės gal kitaip apie mane galvotų, nu ta prasme pozityviau aplamai reaguojį į linksmensį, malonesnį žmogų. nu čia kaip su tais pratimais, iš kitos pusės sukurti apie save įvaizdį - ji laiminga nes matyt jai sekasi ))

gabalais gabalais....

nepamenu kokiam kontekste, bet vaikas kazkada pareiske, kad mama niekada nesisypso. kazkaip jautriai sureagavau - kokia vaikas mama gi mato, visa laik susirupinusia, paniurusia

Man seses vaikas ir yra ta sakes,kad visad esu pikta ir liudna.bet nesuprato kodel...

kai pažįstamos girdavosi kad jų vaikai sako, kad jas myli aš suglumau, kad maniškis nesko, nes...nesakau aš jam. mažutis buvo. pradėjau sakyti. aš mei;ę jaučiu viduje, ne išoriškai, bet kitas gi nesužinos jei nepasakysi. jei nenusišypsosi išorėje, nematys, kad šypsaisi viduje

man maniske sako, kad myli, ir apsikabinti nori, o as tokia meme, man apskritai sunku tai padaryti, bet stengiuos.
isgeriau xanaxo (pries tai dar lexo ikaliau ), parpiau 3 val kaip uzmusta. duobe duobe....

Night, o tu geriau jaustumeisi, jei tau dirbti reiketu is namu? As dirbu is namu ir baigiu gala gauti, nes man darbas is namu tai tas pats, kad nieko. Jokios socializacijos, savirealizacijos ir bendravimo. Tos pacios 4 sienos. Nu n... Uzsirasiau dabar I vakarinius, 10-ies savaiciu, placius apskaitos kursus, tai nors kazkur is namu iseisiu. 2 dienos savaiteje po 5 valandas kursai, 2 kartus sportas, jau sioks toks islindimas is savo urvo, nes baigiu uzdusti. Ypac, kai saltasis zezonas ir tenka lindeti namie.

Hm. Nu man atrodo, kad pas mus skirtingi šiti iškrypimai. Bet iš tikro, tai abu keisti tokie, nelabai logiški.



Nekamuotų manęs tokios bėdos, kaip tavęs. Rašėmės čia seniau su Daniella apie tai. Bet tai bent kol čia dirbu, iš namų nebus galimybės dirbt, o kitur kol kas tikrai nenoriu nei pagalvot.
Išvis linkiu sau, kad man šautų išganinga mintis, kurios dėka galėčiau verstis pati ir kad nereikėtų darbdavio. Bet čia svajuko dramblionės labiau.

visur gerai kur musu nera...

Nežinau, ar ten gerai, bet geriau tai tikrai. Nes amžinai kur aš - ten problemos.

na bet tavo ir atmintis

hm. aš dirbu kur dirbu 7mėn., tai pradėjus dirbt kalbėjom. ne taip seniai.

Depresija nesirenka, turi tu ant saves virsininku ar ne:( Kai figova, tai visaip figova.