QUOTE(deraramos @ 2015 10 24, 23:47)
čia tau fiziškai toks jausmas, kad kažkas laiko už pakarpos?

Man būdavo, kad nesugebėdavau pasikelti arba tarkim važiuojam, o aš negaliu iš mašinos išlipt, neprisiverčiu, nėra jėgų.. Ar tu gali vaikščiot, bet neprisiverti kažką veikt? Taip tai labai dažnai, ir manau net ir sveikiems žmonėms. Tik tai pas juos vadinama tingumu, nes jie dėl to nesuka makaulės. O depresikams tai sukelia nemalonumą, jie dėl to blogai jaučiasi, todėl tai simptomas.
Jaučiu fiziškai tokį energijos trūkumą. Šiaip aš nesu energingas žmogus ir be depresijos. Bet tingulį, manau, kad jau skiriu, db., kai pagerėjo.

Bet ne tame esmė. Gal ne visai teisingas išsireiškimas, kad laiko už pakarpos.

Lyg ks prispaudęs būtų. Ir toks jausmas, kad va, jei leisiu sau kokią pramogėlę, kaip kad, pvz., filmo žūrėjimas (jei manau, kad tai mane tuo metu domintų, nes man dažnai tokios stadijos, kad niekas nedomina), ar šiaip, skirsiu laiko sau, kad kažkas blogo atsitiks. Nu grynai, tokia nuojauta, toks jausmas. Ir jei prievarta, pvz., stengiuos tvarkingiau susidėt knygas, sulankstyt skalbinius, būna toooks lievas jausmas tuo metu ir po to, ir toks jausmas ir lieka, o gal TUO METU, kol aš čia pramogavau, ir atsitiko kas negero.
Atrodo, geriau būčiau gulėjus/sėdėjus ir meldusis tuo metu, tada būtų buvęs tinkamai praleistas laikas. Nors po to, kai galiu skirt tam laiką, panikuoju, bet neskiriu dažniausia, nu bet čia jau valios trūkumas, tas, kas vyksta PO TO. Man šiek tiek keista, nes juk rekomenduojama nesėdėti vietoje - eiti, daryti, ką nors malonaus sau pasidovanoti ir pan., neva, po to turėtų ateiti pasididžiavimas, kad va, AŠ PADARIAU, ĮVEIKIAU, kad man malonu, gera.
Nežinau, ar suprantamai aš čia pripaklodinau. Labai sunku paaiškint tą jausmą.

Žodžiu, po viso to ateina riebus kaltės jausmas.