Depresija

Tą ir pasakyk

cholerikė gal nepastebėjo, nes aš su ja dar gan tvirtai pakalbėjau, tik paskui iškart nervai sukilo. O kita kolegė, seniau dirbanti, atėjo man paaiškinti, ko gal nesupratau, ramiai rodė, kalbėjo, nors manau pastebėjo, kad man rankos ant klaviatūros dreba ir snarglys lenda. Paskui dar gerą valandą ašaros bėgo, negalėjau susilaikyt. Po to prieš išeinant iš darbo dar šnektelėjom trumpai, kad sako aš nepažįstu dar tos kitos kolegės, nežinau, kokia ji yra, ta prasme, dar nežinau, kaip su ja bendrauti, kokio ji būdo. Nevarė ant jos, nes jos gerai sutaria, bet šiaip ramiai pasakė. Ir kad bus to streso čia. Aš sakiau, kad suprantu, tiesiog nesitikėjau pirmą savaitę to iš kolegės.


kaip supratau, ta kolegė yra cholerikė, ji įpratus balsą kelt ir nervuotis, tai ir ant manęs užsipuolė, jai pasirodė, kad aš neteisingai ten kažką padariau, aš pradėjau (nereikėjo taip daryt) teisintis, gintis, aiškintis, kad dariau, kaip ji sakė, kad dar negaliu žinot, kaip tikrai reikia daryt, tai ji turbūt suprato, kad aš ją kaltinu. Ir šiaip pilnatis

esmė manau, kad šitam darbe jau nuo antros dienos norėjo, kad aš dirbčiau savarankiškai. Perimčiau visą darbą ir tvarkyčiaus su juo kaip jau viską mokėdama. Tik principus parodė. O aš esu pratus, kad bent porą savaičių mokina, viską tikrina, visada galiu pasiklausti. O čia būna, kad jei paklausiu, tai žiūri kaip į nenormalią. Nes jiems savaime aiškūs tokie dalykai, kur man iškyla klausimų. Aš nežinau, kaip jie įpratę dirbti. Jie nori, kad info susirasčiau pati, o jų neklausinėčiau. Pati priimčiau sprendimus. O jie ir su pinigais susiję ir šiaip darbas atsakingas.

Vakar visą vakarą verksminga buvau, prieš užmiegant verkiau. Labai stiprus stresas buvo, nesugebėjau savęs įtikinti, kad nereikia taip reaguoti.

Šiandien beveik nekalbėjau su ta cholerike, jei ko reikėdavo labai, klausdavau kitos. Nors jau lyg normaliai bendravo su manim šiandien, bet man jau aišku, kas ji per žmogus ir kad nepakeliui mums.

Deraramos, nežinau, kiek tavo valioj, bet noriu palinkėt, kad nenusiteiktum kolegės atžvilgiu taip, kad su ja "nepakeliui", kad ji koks blogas - piktas - aršus (nežinau, kaip tau tiksliai atrodo) žmogus. Tiesiog po to tau pačiai gali būt labai sunku. Man atrodo, kad labai svarbi pradžia, ar draugišką, ar priešišką ryšį užmezgi. Elementariai gali būt nemalonu, kai, pvz., jau būsi kurį laiką dirbus, jos kartu eis pietauti, plepės, bendraus. Žo, kad neliktum kaip mokykloj būdavo atstumtieji.
Žinau, kad lengva pasakyt, kai jauti tą, kad nepakeliui. Bet gal įmanoma nelendant į užpakalį, oriai kažkiek iš mandagumo pabendraut. Nežinau, ar suprantamai bandžiau čia pasakyt...
Man buvo sunku su exkolege, gi ir čia rašiau. Irgi nepakeliui, bet kiek įmanoma, visada stengiaus palaikyt darbinius, bet draugiškus santykius. Pasiginčydavom, drįstu teigt, kad aš stipresnė tame ir apskritai komunikavime su žmonėm (gal tik man taip atrodo, nžn), bet stengdavaus nesipykt, galvot, kad draugė neprivalo būt. Ir nesipykdavom. Darbinėms bėdos užklupus palaikydavom viena kitą morališkai. Manau, ne tik aš, bet ir ji dėjo pastangas kiek įmanoma mandagiam - darbiniaidraugiškam bendravimui. Tuo norėjau pasakyt, kad būčiau, turbūt, išprotėjus, jei būtų tekę kažkaip rimtai konliktuot. Konfliktai, nesutarimai, ignorai jautriam psichui peilis. Ar paneigtų kas?

sutinku ir suprantu. Nenoriu nusiteikt prieš ją ir nenoriu, kad ji nusiteiktų prieš mane. Nežinau, kaip teisingai išsireikšti.. Na, man visada (netinkamas žodis) ir visur (vėl netinkamas) atsirasdavo tokių žmonių, su kuriais man sunku bendraut, nemoku, nesugebu, nepatinku aš jiems (mano nusistatymas), bijau suklysti, atrodyti žioplesnė, mažiau patyrusi, nenoriu likti atstumta, bet kartu noriu individualumo. Pastebiu ženklus, kad va, ne taip pažiūrėjo, ne taip sureagavo, ne taip pasakė kažką. Gerai sutariu su ramiais, mielais žmonėmis. Su smarkesniais man reikia ilgo bendravimo, bendrų interesų ir siekių, kad pataptumėm bendražygiais, draugais. Žinau, kad turiu neteisingą mąstymą ir išmoktą elgesį, kurį visur taikau, savo baimes, nepasitikėjimą savimi. Jis man kiša gyvenime daug kur koją, esmė darbinė sritis. Pati noriu ir (man atrodo) stengiuosi įsilieti, maloniai bendrauti, dirbti komandiškai, domėtis kitais žmonėmis, pati pakalbinti, pavaišinti, pagirti, na, kaip sugalvoju, bet dažniausiaivis tiek esu uždaresnė, ramesnė, tylesnė, gal atrodau dėl to silpnesnė, bukesnė, o gal tik pati taip prisigalvoju. Su tokiom bėdom gyvenu nuo vaikystės, mokausi gyventi ir bendrauti, nors ir sunku ir nepasiseka dažnai, daug laiko reikia ir pastangų, per save perlipt, sugebėt pakeist savo elgesį, mąstymą. Arba planas B - vengti tokių situacijų, nepriklausyti nuo jų, t.y. nedirbti ofisinio darbo. Ko ne variantas?

Hm. Prieš save nepapūsi, kartais, matyt...
O planas B, manau, pan. situacijų neišspręstų - atsirastų kiti erzinantys dalykai. Pamatytum.

Bet tai mane iki šiolei purto nuo tos buvusios kolegės. Atrodo, nieko blogo nedarė man, bet kažką TOKIO turėjo, su kuo man nepakeliui. Visa mano laimė, kad kol kas ji buvo vienintelis toks žmogus, su kuriuo nuolatinis buvimas šalia taip mane varė iš proto. T.y., nereiškia, kad visi sutikti gyvenime žmonės man nuostabūs, tiesiog su "nelimpančiais" nereikėjo dirbt, nei gyvent. Ačiūdie.

Jei galėčiau, tai gyvenčiau miške. Kokioj mažutėj trobelėj, kur nesigirdi nei automobilių gatvėje, nei žmonių balsų, tik magiška tyla, kur įkvepiu tik miško gaiva kvepiantį orą, kur po kojom tik lapų ir samanų minkštuma, o ne asfalto dulkės, kur nereikia nei pasidažyti, nei nerūpi, ar nenubėgo pėdkelnių akis, kur mintys tokios aiškios ir ryškios lyg garsiai tariami žodžiai...

Rašai, kaip klijų apsiuosčius. Negaliu suprast, čia teigiamos mintys ar ne. Psichologė mane išvadino nihiliste. Ir iš tikro, many to, ypač paskutinius porą m apstu. Tai dabar galvoju, gal aš dažnai neįžvelgiu ir kitų mintyse teigiamybių.

Iš tikro jaučiuos žiauriai negabus jos "klientas". Kai komentuoja, tarytum viskas aišku, taip ir yra, tik aš toks sutrikęs ir atsilikęs asmuo, kad visa tai atrodo neįgyvendinama (kas kitiems elementaru, beje).
Davė man tą testą. Išvados bus tik po 3sav. Jaučiuos apgauta (čia nepiktai). Čia tas pat, ką Deraramos darė, kaip supratau, ir aš esu darius jį jau seniau psichūškėj. Kažkoks Minesotos asmenybės klausimynas, ar pan. vadinas. Ten sutrumpinto varianto beveik 400 klausimų. Daug klausimų apie fizinius negalavimus. Kadais esu išguglinus, kad jis nėr patikimas. O šiaip tai yra ne tai, ką maniau, kad duos. Jis toks medicininis, db irgi paguglinau, - rodo depresyvumą, šyziškumą, psichopatiškumą ir pan. mėšlą. Nu bet padariau. Žiūrėsim kas iš to.
Su tokiu sunkiu jausmu iš tos psichologės visad išeinu. Nors šiandien kažkaip tokiom buitinėm temom, kalbėjom, bet ir apie mamą, tėtį, netektis, sapnus su lavonais. Bet tokie pokalbiai bergždi su manim.

Buvau apimta svajingumo. Pabuvus miške pasidarau ir vidum biškį laukinė. Teigiama visa tai. Jeigu sugebu tokias būsenas pasiekt, labai.

Pas mano mama taip



Lb,skaudanciai,iki asaru pasiilgau savo mirusio suns.

vilnietės, i kurias kapines arciausia/patogiausia/graziausia bus rytoj vakare vaziuoti ir paspoksoti?

rasu. senos. kalniukas. daug zymiu zmoniu.
po.metu miske dusautum kaip nori is misko i miesta. geriausia butu tureti galimybe derinti. visame kame to derinimo truksta. nes daznai viskas uzsirutinina igrysta o kai nematai iseities tai ir beviltiskai ima atrodyt

dzin man tie zymus, po zeme visi vienodi
bet kalniukas gerai.
siandien beveik 4 val miske, namo uzsimaniau tik todel, kad per mazai uzkast isidejau ir nuo 9 km pajauciau, kad turiu kojas
bet del balanso tu teisi.
tiesiog dabar labai stengiuosi klausyti savo širdies, kuno, ko jie nori. labai noriu atkurti harmonija su savim ir po truputi sekasi.