QUOTE(VėjoVaikas @ 2015 11 10, 17:25)
mama sakydavo, kad ja uzp*sa pavasariai, nes viskas bunda ir visi dziaugiasi, o dziaugtis nera ko.
Kažkaip labai pan. ir man atrodo nuo to laiko, kai užėjo akivaizdžios rimtos depresijos. Nors realiai tas pavasaris nei prie ko. Šiemet pergyvenau lengviau, bet man po tėčio netekties labai sunkus būdavo pienių žydėjimo laikas. Tai taip kvaila, nes kuo dėtos pienės, kad per jų žydėjimą tėčiui labai pablogėjo sveikata, diagnozavo vėžį, naktimis kvietinėdavom greituškę dėl dusimo, o kitais metais iš naujo pablogėjo. Mirė rudenį. Nepaisant to, ruduo, kažkodėl, mano akyse nekaltas.
O šiaip tikrai, pavasaris - vasara kitiems pakylėjimas, o aš nesuprantu kuo čia jiems geriau. Man noris susisukt į anklodę, užsitraukt užuolaidas ir tūnot, o ne skrudintis, ar pliuškentis.
Manęs psichologė klausė, ar neerzina, kai kiti džiaugsmingi, jei pati susirūpinus esu, užsinerimavus ir pan. Išties kartais erzina, bet pykstu nt savęs dėl to. Juk tie besidžiaugiantys žmonės nei prie ko prie mano susirūpinimo/liūdesio/nerimo.
Žinot, kartais tikrai galvoju, kad su mano nerimais kažkokia mistika. Atsikėlus buvo košmaras. Be o visą naktį prasivarčiau. Snūduriavau, todėl vaistų negėriau. O dieną op. Ir praėjo tas nerimas be jokio ratuko, be jokios priežasties.
O po to ir siurprizo sulaukiau teigiamo, kaip nekeista.
Prieš kokius porą mėn. dirikas buvo užsiminęs, bet pagaliau primetė šiek tiek atlygio ir net pagyrė, ar kaip pavadint. Sakė, kad gerai varau, varyt taip ir toliau, net šaunuole pavadino.
Turbūt netyčia išsprūdo.
Na, man tas primetimas reikšmingas. Bet įtariu, kad taip nusprendė, nes išeina vienas ilgametis geras darbuotojas, tai pagalvojo, kad kitus reikia pmotyvuot nors kartais. Ir pamotyvavo, reikia pripažint. Va. pasigyriau. Tiesa, paskutiniu metu neturėjau tokių darbų, ant kurių būtų galima labai prisidirbt, tai turiu tai omeny. Kad davė, bet gali ir atimt kitą mėn.