QUOTE(Night13 @ 2015 10 19, 21:40)
Hm. Kalbi net labai sveikai dabar. Norų turėjimas reiškia daug.
malonu, kad taip rašai
QUOTE(bučkis @ 2015 10 20, 07:50)
deraramos - aš nemanau kad nerimas išgydomas. na kad vaistukai biški ir viskas. aš manau kad tai procesas ilgesnis, trumpesnis, kaip kam. ir ne vaistukais išgydomas - o kažkuo į ką tu atsiremi. vaistai tik padeda nenublūsti nerimaujant. o visa kitą tai priežasčių atradimas, kažko raminančio (sportas, muzika, tikėjimas, joga, kvėpavimai, gongai, knygos, draugai, sektos, vienuolynai...) ieškojimas. gal kažkam užteks minties svarios ir viskas sustos į savo vietas. kitam tikriausiai teks dirbti iki senatvės.
aš nemanau kad galima kažkaip pagyti, pasveikti nuo savo prigimties, charakterio. gal nuo priežasties iššaukiančios priklauso. mano nerimas - mano charakteris, jautrumas, reakcija į aplinką ir vaistai neišgydysi. turi kažkokias vertybes rasti, prioritetus, kažkoks suvokimas ateiti. baimė gyventi pranykti. neišgydysi vaistai baimės gyventi - nu užslopinti gali, bet nustoji vaistus-priežastis tai likusi.
aš šiandiena naujieną sužinjau iš savo psic...ės (nežinau net pas ką einu ir kuo jos skiriasi

). kad vaistai man turėtų nuimti nerimą absoliučiai. kad jokio fono neturėtų būti. kad nerims yra fizinė kūno reakciją į tam tikrą situaciją - lauki vaiko, grįžo, nurimai, ir pan. o fono neturi būti. to per 4 metus neišsiaiškinau. nes geri vaistus, fonas mažesnis ir man gerai, ji klausia- kaip jautiesi, sakau gerai - nu ir gerai

o pasirodo negerai, turėtų jo nebūti.
ir vis man prikiša kad praėjau gi psichoterapiją pusę metų ir jokio rezultato - nu aš ten nieko doro toj terapijoj neįžvelgiau. kažkokių konkrečių patarimų neišgirdau - išgirdau diagnozavimą kažkokių aspektų kokia esu, bet tik tiek. nelabai suprantu kaip tai man turėjo padėti. išsišnekėjau, apsikapsčiau. ir maždaug gi PUSĘ METŲ lankei

nu tiek to. užsirašiau dar po pusės metų pusei metų. nesuprantu kaip ten jūs greit taip papuolat visur.
aš irgi nemanau, kad galima pagyti nuo savo charakterio, auklėjimo spragų ir tiesiog požiūrio į pasaulį. Sutinku, kad normalu nerimauti, esant priežasčiai. Gal kiti ir moka nusispjaut, bet mes ne. Ir nesitikiu, kad būsiu robotas ar išmoksiu eiti prieš savo prigimtį. Mano psichiatras man irgi tą sakė, kad vaistai turėjo nuimti nerimą, turėjo didesnį poveikį daryt, nei kad dabar daro. Vat įdomu, kad kartais net nesupranti tos užeinančio nerimo priežasties. Fonas ir man mažesnis. Nebebliaunu

Psichoterapija, tikiu, kad padeda, bet ir nuo paties žmogaus priklauso, kiek jis ja tiki, kiek įsitraukia. Psichoterapeutas - tik priemonė, kuria reikia norėti ir mokėti naudotis. Keista tik, kad taip neprofesionaliai prikišinėja tau.
Gavau darbo pasiūlymą, bet labai abejoju, ar sutikt... Atrodo, tik imk, griebk, bet daug klaustukų yra. Nėra, kad tikrai tikrai norėčiau ten. Dėl kelių priežasčių.. Kita vertus - darbas, nauja galimybė..