Senelių slaugosnamai. Už ar prieš?

Paskaitinejau apie šiuos namus
http://www.menufakul...e-sokanti-salsa
Dar nesupratau.ar jie privatūs
Šiaip,stipriai abejoju,ar namuose ,,savų ,, globojami seneliai laimingesni,nei viešuose įstaigose. mes.lietuviai,suvo vaikams mažai skiriame laiko bendraudami,o jau senam,sutrikusia samone žmogui .Gules už durų kokių uždarytų.Jei šiek tiek pajegus fiziskai ir protiskai,sedes vienas daugiabutyje,vaikai darbe...Ar plavines po namus ir kiemą ,jei turi.Kol vasara Dar pasenus bus užrakintas,kad nekeliautų ,kur akys veda .Svarbiausia,savų zmoniu pasakyti žodiai skaudūs is abiejų pusiu,atsiranda emocijos,nuotaikos,mimikos,ir kiti niuansai,o svetimas tik dirba darbą ramiai,ir eina ilsetis po darbo ir gyventi savo gyvenima.

Stai ir man labai aktualus tapo sis forumas. Siuo metu net dviem ligoniukam sprendziame slaugos ir globos klausimus.

Gal kas galite issakyti savo patirti ir nuomone apie Antaviliu pensionata Vilniuje. Ten mus labai siltai prieme, aprode, is isores grazu, tvarkinga, pritaikyta. Bet labai domina personalas ir medicinine prieziura. Vienas musu ligoniukas turi vidutine demencija, bet pats pavalgo, nueina i tualeta, vaiksto su vaikstyne. Kitas ligoniukas po insulto suparalyzuotas, net neatsiseda pats, paciam pavalgyti sunku. Jam reikia slaugos pilnai, su sauskelniu keitimu, asmens higienos prieziura ir medicinine pagalba. Taip pat turi demencija, nesunki kol kas.

Esame nemaza gimine issisklaidzius po platu pasauli, isgaletume sumoketi pilna kaina tokiuose pensionatuose, tik labai pergyvename, ar nepasidarys jiems blogiau. Siulosi suparalyzuoto logonio vaikas pasiimti slaugyti pas save, samdytu slaugytoja, viskas puiku ir pagirtina- bet blaiviai ziurint, nei butas pritaikytas, nei slaugos ziniu, nei budo savybiu nera, ar tikrai tam ligoniui taip butu geriau. Jei Antaviliu pensionate ji kasdien lankytume, prasytume kineziterapijos, veziotume su vezimeliu kasdien- ar nebutu jam daug geresne prieziura ir gyvenimo kokybe?

Labai lauksiu Jusu patarimu, atsiliepimu, nuomoniu.

Slaugos , medicinines zinios ateina su patirtim, kodel galvojate, kad artimas zmogus pasirupintu blogiau, nei pensionate? Kazkada buvau uzklydus i sia (o gal panasia tema), ten rase moteris, atidavusi motina i privacius namus, bet senole budama dar ganetinai sveiko proto vonioje(pensionato) be prieziuros nukrito ir susilauze raktikauli. Aisku nukristi ir namie galima, bet vistik savu prieziura yra konkretesne. Butas gal ir yra nepritaikytas, bet tokiam ligoniui galite isrupinti spec. lova. Keista, kad ne ligonio vaikas sprendzia savo gimdytojo likima .
Papildyta:

Jau senatve tokia yra. Dauguma senu zmoniu paprasciausiai nenori vaikscioti po gatves ar parduotuves ar gyventi aktyvu gyvenima. Visa fiziologija suleteja, todel daugelis sedi ar guli vienoje vietoje.

As uz seneliu slaugos namus Kad ir kokia fantastine slauge samdyti, bet reikia zinoti, jog naktys liks vaiku prieziurai. O ar tures vaikai tiek sveikatos naktimis keltis ir priziureti ligoni, o ryte nepailseje keliauti i darba? Toks ligonis-tarsi naujagymis.


Seneliu namu pliusas dar toks, kad ten susirinke bendraamziai, jie BENDRAUJA, daro darbelius(o tas ypac svarbu senoliui, serganciam demensija), vyksta normalus socialinis gyvenimas+prieziura 24 valandas per para.

Gal reiktu paciu seneliu(aisku tu, kurie sveiko proto, nedemenciniu) paklausti ar jie nori patys istikruju i seneliu namus ar todel, kad vaikams kliutis nebuti.
Asmeniskai as, jei nebegaleciau savim pasirupinti, tikrai nenoreciau savo vaiko tokia nasta apkrauti, bet jei buciau savam prote - noreciau numirti savo namuose savo lovoj.

Tas ir yra, kad abieju nebepaklausim, abieju atmintis nebekokia, daznai nebezino, kur jie yra ir su kuo gyvena...

Labai noretusi nuomoniu apie Antavilius... Reik tiketis, kad ten viskas gerai, jei butu blogai, gal parasytu zmones...

kiek ligonių ir kiek slaugytojų? Vat jums ir bus pusė atsakymo.

Kol pajėgsiu apie save apsitvarkyti, norečiau būti savo namuose, kai nieko nebepajegsiu, bet viską suvoksiu, noreciau slauges prieziuros, bet mano namuose.
Kai nebesuvoksiu, kas vyksta, lai vaikai atiduoda i slaugos namus.

Na, idomu man, kaip zinot, kaip tie ligoniai skirstomi ir koks tas santykis turi buti.

Kaip minejau, vienas ir vaiksto, ir pavalgo, ir i tualeta nueina. Tik demensija yra banguojanti. Tai tokiu zmoniu skyriuje kiek turetu buti slaugytoju?

Ir kiek - tokiame skyriuje, kur zmones nevaiksto?

Na, demensiniai seneliai-tai kaip vaikai, o kuris vaikas nori eiti i darzeli ar mokykla? Ar labai klausiam ju nuomones? O ziurek, nuvedam beverkianti, o jiems paskui taip ten patinka, kad namo grizti nebenori
Taip ir su demensiniais seneliais: pradzioj rauda, "lipa ant sazines", bet kai pamato, jog su jais uzsiima kur daug daugiau, nei namuose, kai gauna demesio, galu gale juk ir bendravimas, pletkai su kambariokais buna(o vieni namuose tik susisukauja su televizoriumi ir vaiku vieninteliu klausimu "kaip siandien jautiesi, ar nieko neskauda") skatina suvokima, jog jis nevienas, o jei dar vaikai, anukai, proanukiai lanko kas savaite-is viso nebelieka jokios tustumos.
Musu mociute atsigavo, norejom vasara pasiimti pas save, tai net nesutiko vaziuoti Klausiam-kodel? Atsake, kad cia jos naujos drauges, kad cia ja kiloja/nesioja/vezioja/rengia, cia ji piesia, raso,delioja deliones(klausem slaugytoju, sake, kasdien vyksta darbeliai, kad lavintu smulkiaja motorika, kad pristabdytu demensijos progresavima), vyksta misios koplyteleje kas sekmadieni, o kas, klausia, mane ziures namuose? Kas su manimi visa diena kalbes? Kas tures tiek laiko isklausyti jos jaunystes prisiminimu?(kambariokes-irgi demensines, tai kasdien pasakoja jos vienai kitai tas pacias istorijas, per nakti pamirsta, ryte vel is naujo pasakojasi ) Ar, klausia, jus mane ruosiates uzdaryti kambaryje kaip kalejime viena su televizoriumi ir patys uzsukti tik triskart per diena atnesti valgyti ir pakiloti, pavartyti? Ir liko ji toliau ten, o mes ja lankom, atvezam parodyti nuotraukas, jai to gana, ji jauciasi laiminga Iki to laiko, kol nebuvau arti susidurusi, irgi kraciausi, o dabar jau ir vaikams pasakiau, vaikai, jau kai koju nebepavilksiu ir busiu priversta ant lovos guleti ar busiu vaiksciojanti, bet nesamones daranti-vezkit mane i seneliu namus ir tik nepamirskit lankyti, daugiau as nieko nenoriu
Seneliu namu personalui lenkiu zemai galva, nes isvaziavo ji laaaaabai silpna, galvojom, kad pora menesiu tetrauks o ten dirbancios moterys ja atstate, sustiprino, pristabde demensija, dabar ji bent jau pazista mus ir nemaiso, tapo vel musu mylima mociute


Viskas Antaviliuose gerai


Visose ligoninese, sanatorijose, mokyklose, darzeliuose, vaiku namuose darbuotoju yra keturiskart maziau, nei lankytoju/pacientu Tai ne rodiklis.

Sena Pazistama, kazkur jau esu pasidziaugus uz Jusu situacija su mociute . As prisimenu, kad rasete, jog ji ten atkuto ir atsigavo . Bet tik kad ne visi demenciniai vienodi. Mano mama net su drauge nenori bendrauti, ji pavargsta, jai norisi ramybes. O jei ilgiau sedi snekini - tai paskui isvis nesamones i galva uzplaukia, be raminanciu neapseinam. Kazkada senokai (kai dar pati viena gyveno, bet gal jau tada lindo demencija) buvau nupirkusi jai sanatorija prie juros, tai nelabai ji ten bendraudavo ar pletkavodavo, nueidavo i proceduras ir prie juros viena. Va tokia dabar mano mama, o pries senatve buvo organizatore, labai aktyvi...
Be to tikrai zinau, kad su dabartiniu kraujospudzio kaita svetimi tikrai taip nesokinetu. Kraujospudis keiciasi ne tik nuo sirdies ligu, bet ir nuo jos galvos minciu. Cia buna 200 X 150, po vaistu kartais nukrenta iki 80 X 50, tai ir keliuosi matuoju, jei jau zemas - lakstau su kitais vaistais ar kava arbata. Negalvoju, kad seneliu namuose tokia prieziura butu.