Depresija

Labai įdomu tavo analizės. Kartais kaip pirštu į akį, kai kurie dalykai man smarkiai artimi, net identiški. Tik tu išdėstai aiškiai ir konkrečiai, aš daugiau plaukioju ir painiai suvokiu.
Tas elgesys darbe, kai analizuoji aplinkinius ir save tarp jų, čia kaip aš sakydavau, kai gyvenu save kitų akimis. Iš šono skaitant, atrodo net juokinga, kam taip koncentruotis į aplinkui, kai galima tiesiog gyvent ir dirbt, ir koncentruotis į tai. Bet va ir man taip neišeina.
Su tuo didžiavimusi ir pati esu pastebėjusi. Labai nepasitikiu savim, nuvertinu iki paskutinės nevėkšlos. Bet kartais ta savinieka kaitaliojasi su didybės manija, kai atrodo visi durniai, nieko nesupranta, aš pati geriausia, tik jie to irgi nesupranta Turbūt čia kažkokie maximumai, kai jautiesi blogai, vis nori sau pasitvirtint, kad gal yra atvirkščiai. Arba, bent mano atveju, elementari pykčio išraiška.
Kitas dalykas - ar mūsų nemėgsta, ar mumis žavisi, ar laiko lyderiu, ar ne, didelė dalis yra mūsų įsivaizdavimo. Nes niekada tiksliai nežinosim, ką kiti apie mus mano, ir apskritai ar jie turi laiko apie mus mąstyt. Net jei konkrečiai ir atvirai žmonės pasakytų, ką mano, vis tiek idealiai neatitiktų tikrovės, nes jie pasakytų vienaip, išgirstume vėl kitaip.
Na vėl įkišiu prisiminimus iš ligoninės, bet tuo metu kažkiek paveikė tas paprastas ten taikytas metodas, kai jeigu manai kad kažkas tavęs nemėgsta, ar įsivaizduoji kad kažką galvoja, prieini ir paklausi, ką konkrečiai jis galvoja ar dėl ko konkrečiai nemėgsta. Na, ir kartais sutapdavo, pats mėgimas nemėgimas, bet buvo kad nesutapdavo. O labiausiai nesutapdavo nemėgimo priežastys. Pvz man atrodė, kad manęs nemėgsta nes mato kokia esu bailė ir netikus. O man pasakė kažkas, kad atrodau pasikėlus ir pikta, todėl manęs bijo. Kažkas sakė kad nejaukiai jaučiasi nes žiūriu tarsi kiaurai matyčiau ką jie galvoja, todėl vengia. Ir niekas nepasakė kad atrodau nevykėlė.
Dar kitą kartą gyvenime, vienas artimas pažįstamas, kuris jau atvirai deklaravo kad manęs nemėgsta, kai paklausiau kuo aš atrodau bloga, pasakė kad tik tuo, jog pati demonstruoju kaip visų nemėgstu, ir tai jam sukelia tokią reakciją. Net pvz išėjus iš darbų, kai buvau tikra, jog išmetė dėl to kad nieko nesugebu ir esu kolektyvo mėmė, vėliau kažkiek nugirdau, kad vienoj vietoj labiausiai lėmė jog mane palaikė priešiškų jėgų agente, o kitoj manė kad tiesiog nemėgstu dirbt ir ten kankinuosi. Dabar kai pagalvoju, gaunasi toks veidrodinis atspindys, ką jaučiu iš kitų, labiausiai eina iš manęs pačios. Bet aišku, nesakau kad visi atvejai tokie. Neabejoju, kad gaučiau kartais ir tiesų atsakymą - taip tu mėmė, ar nevykėlė, už tai nemėgstu. Gal ir yra taip buvę. Ir tada tai jau bac kaip sunku tai priimt. Atrodo pasaulio pabaiga, ir šitas vienas pasakymas nustelbia visus viršuj aprašytus, ir netgi dar kitokius, kur išgiria ir išvardija už ką mėgsta. Va tas vienas patvirtinimas labai stiprus. Ir nežinau, ką su tuo daryt. Kaip nesureikšmint ir neleist kad taip stipriai įtakotų.
Dabar mane gelbsti bent tie reti atvejai, kai atsiranda žmonių, priimančių, arba kai aš juos įsivaizduoju priimančius mane teigiamai. O seniau kokioj paauglystėj, kokiu nors gniaužiančiu momentu, sėdėdavau tokia susitraukus, ir galvodavau, kad kai visi niekina, ir tyčiojasi, daraisi toks blogas, kad patvirtint sau tas paniekas. Ir tada matyt gali paimt ir iššaudyt visą klasę, kaip filmuose arba amerikoj būna. Tai gerai kad suaugau.
Papildyta:


Nu vat aš neturiu to jausmo, kad galima darbe ką nors įrodinėti sau. Man bet koks darbas susijęs su tuo, kad arba tiesiogiai turi įtikt - viršininkams, kolegoms, klientams. Arba net sau dirbant, vis tiek galutiniu rezultatu turi kažkam įtikt.
Man savivertę sau pačiai kelia, kai išverdu skaniai sriubą, pati suvalgau, ir pagalvoju kaip gerai padariau. Arba nusidažau sieną, žiūriu ir galvoju kaip gražu. Kai vertinime dalyvauju tik aš pati. Bet jei tik veikloj dalyvauja dar kažkas, viskas, vertina jis, ir turi įtikt jam.

Tikintieji mane gali vežti tiek, kiek ir netikintieji. Kad kartu veikti kažką būtent su tikinčiaisiais, tiesą sakant, gal net nenorėčiau. Bendrauti lyg ir noriu, bet su tuo bendravimu sudėtingi reikalai mano galvoj (nors, atrodo, kas čia sudėtingo). Aš kažkaip neturiu problemų su užkalbinimu, susipažinimu. Bet kad net su artimesniais pažįstamais išlaikau atstumą. Kaip sakau, myliu žmones, bet per atstumą.
Žinai, prie nerimo "tas" nėra beprasmiška. Tiek, kad "tas" ir baigiasi nuėjimu į bažnyčią ar maldelės - kitos sukalbėjimu. Ir nėra taip, kad tampa ramu. Kartais tampa šiek tiek ramiau, kartais ne.
Čia nei tai gyvenimo būdu, nei tai pomėgiu nepavadinčiau. Gal lygu meilei mamai (bet nelygu meilei bernui. Aistros tame nėra. Jausmą, tokį, kaip instinktinį, sunku sulygint su pomėgiu kokio materialaus proceso.
Mane veža, bažnyčioj paspaust leteną kretančiai bobutei su lazda, ar puspankiui, kuris mane išsišiepęs patampo už kapišono, kai išsitraukiu telefoną vidury pamokslo, duoti ranką kokiam aštuonemečiui per "Tėve mūsų" (jie patys duoda, bet, įdomu, kaip jaučiasi). Šiaip man ten lengviau susikaupt ir gera, kai manęs nepažįsta - atsisėdu, užsimerkiu (kartais net užsikniaubiu) ir meldžiuosi. Žmonės šalia, bet jie neįpareigoja.
Nu bet nesimelsiu juk parom. Dirbti, turbūt, galėčiau, nors tai irgi ne aistra.
Šiaip nžn., ar tai toks grynas tikėjimas, koks lyg ir turėtų būt. Gal labiau teorinis, neprinokęs. Naudos (grubiai tariant) nelabai kam nešu. O reikėtų.

Kliomba, bet tai ar žmonės taip ima ir rėžia - tu nepatinki, nes atrodai tūpa, pvz. Kažin. Nes žino, kad nesaugu, čia taip ir į dantis galima užsidirbt.

Neziurint to, kad siandien vakare pas mane egzaminas, as atsikeliau geros nuotaikos. Nors jokios Kaledines nuotaikos visiskai nejauciu, bet siandien kazkaip neblogai jauciausi, nes dar ir apsivertusi darbais buvau, visur begom, vos spejau kai ka pasikartoti. Islaikiau egza, gavau diploma ir toks vaikiskas dziaugsmas uzpludo. Seniai esu jautusi toki dziugesi ir palaima. Neilgai tas issiviepimo momentas truko, bet jis buvo:) Kaip noretusi dazniau pajausti ta laimes ir dziaugsmo jausma ir bent per Kaledas pajausti Kaledine, pakilia nuotaika. Ex....

Nidulia, sveikinu tave

Tiesą Night sako, kad žmonės dažniausiai nėra tokie atviri, kad drėbtų tiesą į akis, kodėl asmuo jam nepatinka, ypač ne darbiniame kolektyve. Nors iš tikro žmonės pernelyg susireikšmina, galvoja, kad kiti apie juos labai galvoja O jiems dažniausiai dzin ant tavęs ar kaip tu ten atrodai ir pasirodai. Aišku, galima nujausti, kad nepatinki asmeniui. Ir galima tai imti į galvą, o galima ir neimti. Aš žinau, kodėl imu. 3 kartus netekau darbo ir praktiškai dėl to, kad kažkam neįtikau, kažkas manęs nemėgo. Aš taip manau. Nes jei būčiau patikus, būtų neatleidę. Nes tikrai aš ten normaliai dirbau. Galėjau ir geriau, bet tikrai buvo ir prastesnių. O kodėl nepatinku, galima analizuoti ir tą darau. Kartais situacijos skiriasi, kartais sutampa. Ir netgi beveik žinau, kad manęs nemėgsta ne todėl, kad atrodau nevykus, prasta darbuotoja ar tūpa. Bet išskirčiau tokias savybes: pasikėlusi-susireikšminusi-mananti, kad viską žino ir yra geresnė už kitus, nenuoširdi, 'grumpy', užsispyrusi kietakaktė ožka, įkyri, nepriimanti kritikos, neturinti humoro jausmo, apsimetėlė-veidmainė ir net konfliktiška. Ne vieną šių apibūdinimų esu girdėjusi savo ausimis, kitus galiu nujausti. Kadangi nesu labai mielas žmogus iš prigimties ir auklėjimo, gyvenimas ne kartą pamokė ir buvau atstumta, dirbtinai ir priverstinai stengiuosi patikti žmonėms būdama tokia, kokia nuoširdžiai nesu. Ir žmonės tą nenuoširdumą pastebi. Nors ir kaip stengiuosi skambėti natūraliai Bet juk negaliu būti grinčas su savo viršininkais. Tam, kad dirbtum komandoje ir kolektyve, kone privalai pritapti. Be to, ir pačiam žymiai maloniau, kai kiti su tavim mieli ir draugiški, nes atsiliepia tuo pačiu. Bet nuoširdumo šioje vietoje iš kitų ir pačiam norėtųsi Gali sau leisti būti nesocialus tada, kai pats esi viršininkas ir žmonės dirba tau arba esi toks kietas, kad jie susitaikys su visais tavo mažyčiais minusais.

Žinau ir išmokau, kad savo pamatus galiu keisti, bet tai kaip pradėjimas kalbėti svetima kalba - jaučiasi akcentas. Vis tik naiviai tikiu, kad jei yra noras, pastangos, tai bus ir rezultatas. Dar galima svarstyti, ar tikrai man to reikia, ar ne geriau jausčiausi būdama tokia, kokia esu, ieškodama terpės, kur galėčiau būti 'savimi'. Gal. O gal ir ne. Aš gerai jaučiuosi dirbdama tokį darbą, kokį dirbu, noriu jame tobulėti, man jis įdomus. O bendravimas, gerų santykių užmezgimas ir palaikymas yra to darbo dalis.

Va kiek apie darbą ir santykius jame. O draugas vėl paliktas, pamirštas ir nelaimingas. Asmeninis gyvenimas tiesiog žydi taip dosniai laistomas.
Papildyta:
Beje, dar vienas pastebėjimas. Apie save, žinoma Mane žavi žmonės, kurie ne visada būna malonūs, turi savo nuomonę, yra nuoširdūs ir atviri, nebijo rėžti tiesą į akis, na, tik gal ne jei mane kritikuoja Bet žaviuosi stipriom, drąsiom, nebijančiom už save pastovėti asmenybėm, o ne prisitaikėliškom mėmėm. Turbūt pati savęs nemėgstu, kai esu tokia. O kiti vertina tave taip, kaip vertini pats save.

dirbau nuo ryto iki 8vakaro,komyte is nuovargio...bet ryt laisva

Deraramos, o ar tau pačiai tame darbe yra žmogus, kuris nuoširdžiai žmogiškai tau patiktų, norėtum su juo bendraut, gal tapt artimo rato draugais? Ar iš buvusių darboviečių yra žmonių, kuriuos galėtum pavadinti draugais, nu, arba, bent kartais norėtum susitikt neformalioj aplinkoj?

Taip

Nu tai gal nesi tokia jau visiška egocentrikė.

ne manes klausi,bet kai perskaiciau pagalvojau,kad is savo buvusiu darbu bendrauju su 2 darbuotojom ir direktore iki pat dabar.nors siaip jokiam darbe neieskau draugysciu ir draugiu.

Ai aš irgi niekad neieškojau, bet taip gavos, kad kai kurie ryšiai, manau, išliks dar ilgam, jei ne visam gyvenimui. Nesu dirbus ypač dideliam kolektyve, bet kai sėdi dviese per dienas, susikūkuoji. Kai bernai dėmesį kadais rodydavo, kaip bernai, išvis atrodydavo kraujomaiša kažkokia - kaip į bendradarbę taip galima žiūrėt (čia pati pirma darbovietė, kur su 3 bernais vienam kabe sėdėjau, nors gan neilgai).

Nidulia, sveikinu su geresnės nuotaikos pliūpsniu pirmiausia. O antriausia, dar juk ne Kalėdos, tai iš kur ta Kalėdinė nuotaika. Adventas dabar (nors psicham, turbūt, ne tai, kad adventas, bet amžina gavėnia; tik kad aš ėdu viską ir šiaip nuo nieko, ko jau ten kada užsinoriu, nesitvardau).

Ar apdovanojat dovanom artimuosius, draugus, ar kažką Kalėdų proga, beje?
Papildyta:
Esu kadais rašius, bet, galvoju, man išvis visad sekdavos su bendradarbiais. Nu, aname darbe su paskutine nepasisekė, nors irgi tragedijos ten nebuvo, nesipykdavom, mane namo pametėdavo, kavutės kartu pagerdavom, kai nesidirbdavo.

Jei netyčia šian kas kalbės, kad matė bobą, velkančią autobusu vos ne savo dydžio maišą, pasakykit, kad gal ten buvo visai ne lavonas.

Gal... O ka is tiesu tempei?