Nenori į darželį

Jei vaikuciui liudna ir nereikia jo prievartauti,gal jam liudna be mamos juk ji brangiausias zmogus jo gyvenime,kol galit namie issisaugoti tol ir dziaukites laiminga vaikyste be streso,ateis laikas kai pats nores pas vaikucius,jei nenores darzelio kur istisas triuksmas ,nuvesite i mokyklele ir ismoks bendravimo ,raideliu ir skaiciuku,nerimas ir stresas nuo tokio amziaus nieko gero neduoda

Tai, ka jus apraset - vaikai kuo puikiausiai gali gauti mokykloj.

Ir po to turim pusprotes "mamytes" 10 metų pratupėjusias namuose (kai kurių tokių "mamyčių" gramatika išties verčia abejoti, ar jos galėtų ko nors išmokyti savo vaikus), vaikus nesugebančius atsiplėšti nuo motinų sijonų, kurie atėję į pirmą klasę tik žiūri išpūtę akis ir išsigandę kaip zuikiai, nes pirmą kartą reikės pradėti bendrauti su vaikais. Bet nu taip gi, psichologai pasakė, šventa - duosim papą vaikui iki pilanmetystės.

Atsiprašau, nu bet briedas. Visiška nesąmonė yra grįsti savo, suaugusio žmogaus, sprendimus trimečio pyplio kaprizais.

Sprendimas, reikia vaikui darželio ir jo teikiamų privalumų, ar ne, priklauso tik tėvams. Jei jie mano, kad gali viską, ko reikia tokio amžiaus vaikui, suteikti patys - valio, neveda ir niekas tame problemų nematys (aš asmeniškai neturiu nei laiko, nei noro, sudarinėti vaiko ugdymo programos ir užtikrinti, kad bus lavinami visi jo gebėjimai ir nė viena sritis neužsileis, todėl vedu vaiką ten, kur žmonėms už tai pinigus moka, bet jei kas sugeba visus poreikius patenkint namie - valio, tegu). Nu bet nevesti į darželį vien todėl, kad pupulis ryte apsiverkė Tai taip iš viso gyvenimo nebus, nes maniškiai kartais verkdavo, kad keltis nenori, kartais - kad gultis, kitą dieną rengtis nenorėdami apsižliumbdavo, o kur dar daržovių valgymas, dantų valymas, daiktų susitvarkymas ir n+k trimečio "nenoriuuuu, mamaaaaa" Jei būtų jų valia, jie turėtų du užsėmimus - kompiuterį ir filmukus, valgytų tik blynus, picą ir bulvytes su dešrelėm, galvos neplautų ir dantų nevalytų. Taip besidžiaugdama vaiko vaikyste be streso gai į beprotnamį išvažiuot, o vaikus daržovėm paverst.

Yra dalykų, kuriuos vaikas gali nuspręsti pats. Bet didesni sprendimai dėl vaiko gerovės turi būti padaromi tėvų, atsižvelgus į objektyvias priežastis, savo gebėjimus bei vaiko interesus. Bet jau tikrai ne į vaiko ožius.

Nesu skaičiusi, kad psichologai rekomenduotų vaiką laikyti namie.

Esu pedagoge, turiu ilgamete patirti. Tik dar karta pakartoju: netraukim visu vaiku ant vieno kurpaliaus. Jeigu jusu vaikais, nelankiusiais darzelio, negali atsidziaugti mokytojai, tai puiku, bet absoliuciai nereiskia, bet ir kuris kitas vaikas, nelankes darzelio, bus toks super.
Bendraamziais vadinu panasaus amziaus grupe. Vaikas uzauges su suaugusiais ir sneka savotiskai, netgi tonas buna toks kaip vyresnio zmogaus. Pedagogai tokius tarpusavy "mazas senis" vadina.
Tai, ka isvardinau, nera blogybes. Atsipeikekit! Tai dalis normalaus gyvenimo.

O ką jūs darot kai vaikas nenori dantų valyti? per prievartą išvalot? manau ne. Tai kodėl reikia vaiką per prievartą vežti į darželį? Nes šioji diskusija taip įsibėgėjo būtent dėl, kad mamos siūlo temos autorei vežti vaiką į darželį, nors jis ten nenori. Na tai prievarta, kitaip nepavadinsi.
Tikrai nesutinku su jumis, kad vaikai būtų tokie kaip jūs apibūdinot, jeigu būtų jų valia. Manau viskas būtų priešingai, nes į filmukus vaikai "įlenda" tada, kai negauna dėmesio iš savo tėvų arba tėvai patys priklausomi nuo kompiuterio ir rodo savo atžaloms tokį "puikų" pavyzdį. Labai dažnai tėveliai pernelyg užsiėmę savo problemom ir vaikai nuolat paliekami viską daryti vieni, tai kas jiems tada lieka?
Papildyta:


Nu nepykit, bet man gėda, kad jūs, būdama pedagogė, klijuojat vaikui etiketę "mažas senis". Ir kuo tas vaikas blogesnis už kitus? Kad kalba kitaip? Ir dar man sunku patikėti, kad jums atrodo, jog vaikas gauna daugiau augdamas su bendraamžiais, nei su suaugusiais. Kas vaikui yra pavyzdys - jo klasės draugas ar jo tėvai? Iš ko jis turi išmokti kalbėti - iš savo bendraamžio ar iš savo tėvų?

Nu kadangi dantys būna išvalyti nepriklausomai nuo to, nori jie, ar ne, tai vadinasi per prievartą Yra buvę "kritinių" momentų, kada valosi ir ašaros kaip pupos rieda, nes "nu taip nenoriuuuuu". Neįdomu. Reikia. Po poros Nacionalinio dramos teatro vertų pasirodymų susitaiko ir vėl su šypsena valo, nes žino, kad kitaip nebus Suaugęs žmogus turi n+k poveikio priemonių, kurios nulemia tai, kad vaikas padaro tai, ką reikia net tada, kai to nenori Nepriklausomai nuo to, ar tai būtų "nenoriu į darželį", ar "nenoriu dantų valytis". Yra žodis "reikia". Bent jau mano namuose.

Ai, nu jo, jie dar norėtų, kad aš 100 proc. laiko skirčiau išimtinai jiems Nedaryčiau valgyt, netvarkyčiau namų, neskaityčiau knygų, nebendraučiau su draugėm ir nieko nedirbčiau Tada gal ir filmukų šiek tiek mažiau reiktų. Nu bet nesu aš iš tų supermamų, kurios save pakasusios iki paauglystės vaiką linksmina, kad tik jam liūdna nepasidarytų. Yra laikas vaikams, yra laikas man, yra laikas vyrui, yra laikas draugėms. Jei kažkas turi noro visą ugdymo procesą pasiimti sau ant galvos, kaip jau minėjau - tegu, pirmyn, jokių problemų. Aš to nenoriu, todėl paaugę vaikai dalį laiko, kuris skiriamas man ir mano profesiniam tobulėjimui, praleidžia ugdymo įstaigose, kuriose už vaikų ugdymą pinigai mokami. Ir tikrai tikrai nesiruošiu persikvalifikuoti į ikimokyklinio ugdymo pedagogę vien todėl, kad vaikas ožius rodo

Draugaudamas su bendraamžiais jis gauna kitokios patirties. Tokios, kurios bendraudamas su suaugusiais gauti tiesiog negali. Ir čia ne pavyzdžio klausimas. Jei kažkam atrodo, kad tokios patirties nereikia, nu tai neveda į darželį visai ir nekelia klausimo, ar vest, jei verkia.

1. Valau per prievarta. Cia du skirtingi dalykai.
2. Tai nera jokia etikete. Tiesiog kiekvienam aisku, kad vaikas turejo per mazai kontakto su vaikais. Niekas neteigia, kad jis blogesnis. Keista, kad jums del to geda, nes mums ne kiek
Vaikai is suaugusiuju ir vaiku (bendraamziu) mokosi skirtingu dalyku. Daug bendravimo principu nera net gerai mokytis is suaugusiuju, nes suauge bendrauja skirtingai negu vaikai, ir, deja, labai nenuosirdziai. Is suaugusiuju ir ju bendravimo vaikai ismoksta pirmiausia meluoti, buti nenuosirdus, nutyleti, issisukineti, gudrauti, sakyti viena, o daryti kita, bijoti klausti, bijoti kalbeti, bijoti buti atviri. Ar dar reikia testi sarasa?
Jeigu abejojate, kad butent tokiu dalyku vaikai ismoksta is suaugusiusju, siulau nulipti nuo supermamos pjedestalo ir pasidometi psichologine literatura.
O is ko jie turi ismokti kalbeti? Cha... pirmuosius keiksmazodziu vaikai isgirsta namuose. Jie neparsinesami is darzelio. Vaikas tai jau girdejes is teveliu, dar karta tuos pacius "grazius" zodelius isgirdes darzelyje is bendraamziu tik igauna drasos pasakyti juos ir namuose.



Pritariu kiekvienai issakytai minciai

Absoliutus nusišnekėjimas...
Jei jūsų namuose keikiamasi, nereiškia, kad taip elgiamasi visur

Nu kad neabsoliutus turbūt Galbūt ir neteisinga sakyti, kad visi vaikai to išmoksta namie, tačiau dalis tai tikrai. Nebent manot, kad darželių programose yra privalomas keiksmažodžių kursas

Anyway, mano vaikai nė vienas jokių siaubingų išsireiškimų iš darželio nėra parsinešę. O jei kokį kvailą žodį ir išmoko/atrado, tai labai trumpam

1. Mūsų namuose prievarta netaikoma NIEKADA, jokiomis aplinkybėmis ir kad užsiminėt apie psichologinę literatūrą, tai tikrai nerasit knygos, kurioje tam būtų pritariama. Ar tai dantų valymas ar darželio lankymas tai yra ta pati prievarta, kuri vaiką išmoko tik vieno dalyko - fiziškai stipresnis žmogus gali jį priversti daryti tai, ko jis nenori.
Tik reikia nepamiršti ir to, kad vaikai užauga ir tampa fiziškai stipresniais už tėvus, gali pasipriešinti. Žinoma, motyvuoti galima bet kokio amžiaus vaiką, tik kad tada jau kur kas daugiau darbo teks įdėti. Mano filosofija būtent tokia - geriau aš dabar įdėsiu daugiau darbo ir parodysiu vaikui kodėl reikia valyti dantis ar eiti miegoti, negu privarysiu jam kompleksų ir baimių.

2. Nors mes jau žiauriai nukrypstam nuo temos, bet tiek to, panagrinėkit jūsų paminėtus vaikus..."Is suaugusiuju ir ju bendravimo vaikai ismoksta pirmiausia meluoti, buti nenuosirdus, nutyleti, issisukineti, gudrauti, sakyti viena, o daryti kita, bijoti klausti, bijoti kalbeti, bijoti buti atviri" - būtent visas šitas savybes vaikai atsineša iš šeimų, kuriose nepaisoma jų nuomonės, kur tėvai su jais nesikalba, jų neišklauso, nes yra įsitikinę, kad vaikas per mažas priimti sprendimus, susijusius su jo gerove, kur tėvai viską nusprendžia patys, o jeigu vaikui nepatinka, tai priverčia jį elgtis taip kaip tėvai nori. Tokie vaikai pamažu tolsta nuo tėvų, užsidaro savyje, slepia savo emocijas ir vieną dieną tėvai būna šokiruoti, kai vaikas pabėga iš namų, susideda su kokiais neaiškios reputacijos draugeliais ir pan.
Lygiai taip pat aš nekalbu apie kitą kraštutinį atvejį - kai vaikas uždaromas namie 24h per parą.
Aš kalbu apie šeimas, kuriose tėvai nepraradę sveiko proto, supranta apie vaiko soacializacijos svarbą, bet tuo pačiu suvokia, kad darželis nėra privalomas, yra daugybė kitų vietų ir būdų kaip vaiką nuvesti į kontaktą su bendraamžiais ir tas vaikas bus laimingas. Manau šitos temos autorė būtent to ir ieško - išeities, kad ir vaikas būtų laimingas ir ji jaustųsi rami, kad vaikas gauna viską, ką jos manymu jis turi gauti.