Meksika, Gvatemala ir Kuba. 2015-ųjų lapkritis.

Frida Kahlo namas-muziejus. Viduje fotografuoti neleidžiama, tai belieka įamžinti išorines mėlynas sienas.

Tuo pačiu keliu traukiu atgal.









Metro dalis platformos atskirta. Tik moterims ir vaikams.





Merto pilna įkyrių pardavėjų. Įšoka į vagoną paskutinę akimirką ir pradeda šūkauti, ką ir už kiek parduoda.

Ir vėl grįžtu į centrinę aikštę.

Braidau be tikslo, kol pamatau šitą ženklą:



Nusprendžiu užsukt ir štai kur pataikau:



















Jaučiuosi pasikultūrinus

Užklystu į turgų, o iš jo - į dar vieną bažnyčią.

Paskutinis žvilgsnis į centrinę aikštę.















Tiek buvo mano pažinties su Meksiku.
Grįžtu į viešbutį, pasiimu išskalbtus rūbus, susipakuoju ir einu miegot.

XV-oji diena. Meksikas - La Habana.

Pabundu nuo beldimo į duris. Mano taksi atvažiavo. Ką, aš pramiegojau??? Pasižiūriu į laikrodį - žadintuvas skambės tik po 20 min. Pasitikrinu užsakymo lapą - ten irgi viskas ok. Pasirodo taksistas atvažiavo per anksti. Teks palaukti.

Ankstyvas rytas, gatvės tuščios, į oro uostą nuvažiuojam greitai. Dar neregistruoja reisui, tai einu pirktis kavos, kad pagaliau iki galo atsimerkčiau.

Paskelbia reisą.



Dar stovint eilėj eina keli žmonės ir tikrina dokumentus. Labai atidžiai. Ant bilieto spalvotu flomasteriu pažymi "visa ok". Po dešimties minučių antras daro tą patį.

Šiaip ne taip praeinu check-in'ą ir atiduodu bagažą. Miego vis tiek noriu. Tikiuosi nusnausti lėktuve.

O lėktuvas koks fainas



Mano vieta prie lango. Šalia manęs tuščia. Prie krašto atsisėda toks labai įdomus ispanas. Anglų kalba ne aukštumoj, bet susišnekėti galima. Nusprendžiam, kad pažintį reikia sutvirtinti tekila . Miegą, žinoma, pamirštu. Mes ten tikrą balių pasidarom - ant vidurinės sėdynės išsidėliojam turimus užkandžius, o stiuardesės vis tekilą neša

Havana iš paukščio skrydžio



(Ta proga užsiminsiu, kad yra išleistas kuo gražiausias nuotraukų albumas Unseen Cuba. Taip, autorius tas pats Marius Jovaiša, kuris išleido nuotraukų albumą Neregėta Lietuva. Jis yra pirmasis per daugelį metų gavęs vyriausybės leidimą fotografuoti Kubą iš viršaus. Nuoroda čia.).

Oro uoste mane pasitinka kelionių agentūros atstovas ir veža į viešbutį. Viešbutį turėjom užsakytą kažkur Havanos pakrašty, bet paskutinės minutės pakeitimai mums labai palankūs - apgyvendinami esam pačioj Havanos širdy, Malecón aveniu (Avenida de Maceo).
Malecón aveniu tai plati, 8 km ilgio gatvė pačioje pakrantėje, tuo pačiu ir vandensienė, ir labai tiek vietinių, tiek turistų mėgiama pasivaikščiojimų vieta.

Įžengiu į vestibiulį. Fuuuuui. Prirūkyta taip, kad dūmų kamuoliai kaba . Administratorė su cigarete dantyse, kalba telefonu. Man atsainiai numeta sąrašą - susirask, kuris ten tavo kambarys.
Na kur dėsiuos. Ieškau. Randu. Gaunu raktą-kortelę, pasirašau ir mostu į kažkurį kampą esu nukreipiama lifto link. Kambarys 8-am aukšte. Administratorė pokalbio telefonu nutraukus taip ir nebuvo.

Randu už kampo liftą. Spaudžiu mygtuką ir laukiu. Ilgai. Pagaliau vaitodamas liftas nusileidžia ir durys atsidaro. Irgi lėtai. Girgždėdamos ir dejuodamos.
Įsikraustau į vidų. Panelė su mygtukais tiesiog atšokus nuo pagrindo. Saudžiu ir tikiuosi, kad elektra per nagus netrenks.

Vaizdelis štai toks:





Nieko, per nagus negaunu. Durys giiiiirgždėdamos veriasi. Likus 10-čiai cm iki užsidarymo pro plyšį įkišama vyriška plaukuota ranka, ir durys atidaromos per jėgą (ne, pačios nesustoja ir neatsidaro, kaip kad mums įprasta). Įlipa vyriškis. Duris tiesiog užstumia. Spaudžia 3-io aukšto mygtuką. Liftas nejuda. Jis vėl per jėgą atidaro duris, iškiša ranką kažkur į koridorių, išjungia elektrą, tada ją vėl įjungia. Užstumia duris. Spaudžia mygtuką. Liftas vaitoja, bet kyla viršun.
Trečiam aukšte jis išlipa, aš spaudžiu mygtuką ir pamažu kylu.
Randu savo kambarį. Kišu kortelę, stumiu duris. Jos neatsidaro. Verčiu kortelę kita puse ir procedūrą kartoju. Ir vėl rezultatas tas pats - durys nejuda.
Ateina kambarinė. Kažką ispaniškai murmėdama sau po nosim paima iš manęs kortelę, kiša į spyną, tada petim trenkia į duris ir voila, kambarys atsiveria
Kambario apstatymas turbūt iš kokių 60-ųjų. Na bet švaru, tikrai dėl to nieko negaliu prikišt. Prieinu prie lango ir sustingstu. Vaizdas už milijoną. Malecon ir El Moro tvirtovė kaip ant delno.







Ir Havanos centras:






Papildyta:
Dėliojuosi daiktus, išsimaudau. Sėdžiu prie lango ir grožiuosi. Suskamba telefonas. Pasirodo, kad kambarius sumaišė. Turiu susikraut vėl viską į lagaminą ir keliauti į ketvirtą aukštą, kur turėsiu kambariokę, nes dabar jai vietoj manęs vyriškį įkėlė

Niekur nedingsiu, kraunuosi viską atgal. Leidžiuosi žemyn laiptais. Besileisdama užmatau, kad mūsų viešbutis ir baseiną turi



Planavau eiti pasivaikščiot, bet kol vėl viską išsidėlioju ateina laikas grupės susitikimui prirūkytame vestibiulyje. Randu čia ir savo kambariokę iš ankstesnio turo. Gidas - labai linksmų plaučių kubietis, pagal išsilavinimą istorikas. Aptariam kelionės programą ir keliaujam vakarieniaut į restoraną El Prado prospekte.

Prieš išeinant dar užfiksuoju vaizdelį pavadinimu "El Malecon temstant" ir palieku fotoaparatą kambary. Tegu baterijos kraunasi.



Restorane moteriškė dirba:



Vištiena kubietiškai:

Po vakarienės pasivaikščiodami grįtam į viešbutį. Dar tik apie 22h, todėl su mano kambarioke nusprendžiam išeiti pasivaikščioti Malecon'u. Fotoaparato neimu.

Krantinėje labai daug jaunimo. Ir po vieną, ir poromis, ir didesnėmis grupėmis. Kai kurios grupės - labai seksualiai agresyviai nusiteikę vaikai. Na tokie 12-17 metų. Mėto visokiausius gašlius pasiūlymus. Jei bent ką atsakai, kad ir pasiunti tolyn, neatstodami seka iš paskos. Geriausias ginklas tiesiog nekreipti dėmesio. Eiti kaip pro lojančius šunis ir nieko daugiau.

Viena tokia grupelė nusitaiko į mudvi. Skeryčiodamiesi ir šūkaudami eina tiesiai į mus. Aš tiesiog verdu iš pasiutimo - kaip tie pienburniai drįsta . Einu tieisiai kaktomuša į jų aršiausiąjį ir nieko nesakydama žudau žvilgsniu. Puikiai suprantu, kad fiziškai pranašumas jų pusėj, bet aš iš tų, kas gali su dalgiu prieš traukinį šokt, kai gerai supykstu.
Taigi, einam taip priešpriešais gręždami vienas kitą akimis. Nei lėtindami žingsnį, nei greitindami. Čia buvo koks 50m atstumas. Likus 2-3 metrams mano priešininkas nuleidžia akis ir žengia žingsnį į šalį atlaisvindamas man kelią. Praėjus pro juos - mirtina tyla. Jokios replikos iš paskos. Aš laimėjau.

Reikės vyrui pacituoti apie viešbutį Havanoj
Nes vis dar ieškau patvirtinimo, kad geras pasirinkimas buvo tie privatūs butai nakvynėms .

Ir kaip keista dėl Malecon, mes ten labai mažai žmonių tematėm, ir jokių agresyvumo ženklų...
Tiesa, tuo metu ir Obama ten buvo, tai gal dėl to

Tikrai, privatūs butai yra puikus pasirinkimas. Žinoma, ir ten nereikia tikėtis prabangos. Tačiau kai mano reikalavimai nakvynei yra minimalūs, t.y. patogi lova, švarus kambarys, wc ir dušas šitas, tai nieko daugiau ir nereikia. Vis tiek aš į viešbutį pareinu tik pamiegot.

XVI-oji diena. Havana - Vinales.

Lieku ištikima savo įpročiui prieš pusryčius pasibastyt po bundantį miestą, todėl keliuosi anksti, griebiu fotiką ir lekiu pro duris.

Švinta čia vėlai, apie 7-ą. Tai išeinu dar prieblandoj.









Pastatai kaip po atominio karo. Bet čia ir yra Havanos žavesys