Meksika, Gvatemala ir Kuba. 2015-ųjų lapkritis.

Dar vienas sustojimas pakeliui:











Lipau ir aš ant šito gražuolio pasijodinėt

Tabako daigeliai:

Pavakary pasiekiam Viñales. Tai mažas miestelis Pinar del Río provincijoje.
Beveik visi namai čia vienaaukščiai medinukai su atviromis verandomis.

Provincija išsidėsčiusi neaukštų Guaniguanico kalnų zonoje su tipinėmis mogotes atodangomis bei karstiniais urvais.

(Neradau vertimo. Mogotes tai atskiros kalvos stačiais skardžiais iš kalkakmenio, marmuro arba dolomito, apsuptos samplovinių lygumų. Dažniausiai tos kalvos būna suapvalinto bokšto formos.).







Cuba libre, kol laukiam ... ko čia mes laukiam? Pavakarių tikriausiai.



Va ir vaivorykštė . Palynojo kiek, kol mes užkandom.

Išskirsto mus pas šeimininkus - apsigyvenam pas individualius kambarius nuomojančius žmones. Viskas oficialu. Paima mūsų pasus, surašo duomenis į storą registracijos knygą. Gaunam rakinamą dvivietį kambarį su wc ir dušu. Yra ir ventiliatorius bei kondicionierius. Gidas paragina mus vakarieniauti pas šeimininkus - ir jiems parama, ir mums autentiškas patyrimas. Taip ir padarom. Vakarienė bus paiekta 20:30, 22h visa grupė renkasi miestelio centre. Eisim šokt salsa
Kol laukiam vakarienės, išeinam pasivaikščiot.







Praktiškai kiekvienoj verandoj supamos kėdės.





Ir beveik visur atlapotos durys.





Langai be stiklų ir be užuolaidų. Tik žaliuzės.

Va, ir Kalėdoms ruošiamasi (dabar lapkričio pabaiga).





Po vakarienės sėdim su kambarioke verandoj, supamės krėsluose. Gėris. Tik staiga dingsta elektra visam miestely. Pasirodo, čia labai įprastas dalykas. Visi tuoj pat prisidega žvakių, išsitraukia prožektorius ir gyvenimas teka toliau.
Mudvi pasėdim, pagalvojam ir nusprendžiam, kad jei muzikos ir nebus, bet kokteilius žvakių šviesoj jie tikrai pilstyts. Akurat. Išeinam į centrinę gatvę, ten pilna žmonių. Barai ūžia. Prisėdam. Su meniu ir prožektorium pribėga padavėjas. Išsirenkam to baro firminį kokteilį. El Colonial. Grynas romas, šiek tiek paspalvintas kola ir dar kažkuo . Viena taurė ir galima virst ant šono. Dar kolos pasiimam, kad galėtume praskiest



Čia kažkaip pykštelėjau pravažiuojančios mašinos šviesas pagavus, nes šiaip tai buvo tamsu, nors į akį durk



Po pusės kokteilio viskas nušvinta. Tenka pagalvot, čia iš tikro elektra atsirado, ar koks kokteilio stebuklingas poveikis spalvotais žiburiukais pasireiškė



Šiaip ne taip įveiką kokteilius einam į sutartą vietą. Šokiai tiesiai bažnyčios kieme, šviečiant pilnačiai. Iš pradžių šokėjų pasirodymas pritariant gyvai muzikai, vėliau visus susirinkusius įtraukia salsa . Šoka visi. Nuo mažo iki didelio, nuo seno iki jauno. Nesvarbu, plonas ar storas, tiesus ar kreivas, visi be išimčių šoka. Fantastika. Nenupasakojamas jausmas. Neteko dar būti tokioj vietoj, kur visi judėtų vienu ritmu. Karšta. Drėgna. Kaip pirty. Prakaitas žliaugia. Ir taip kelias valandas non stop. Nespėja vienas šokdintojas palydėt į vietą, kaip kviečia kitas, o trečias užsiima eilę
Iki paryčių šokau. Miegot kritau kaip pakirsta.

XVII-oji diena. Viñales.

Pusryčiaujam pas šeimininkus. Kiaušinienė, sūris, mėsa, duona, sviestas, džemas, kava, sultys, vaisiai.



Po pusryčių renkamės sutartoj vietoj, šokam į autobusą ir važiuojam pasiplaukiot valtele po požeminius urvus. Prie įėjimo į urvus dėdi diedukas, groja gitara ir dainuoja. Įdedam jam į krepšelį po pinigėlį.







Leidžiamės į Cueva del Indio urvą. Šitą urvų labirintą Guanahatabey žmonės (ikikolumbinių Amerikos gyventojų palikuonys) naudojo ir kaip laikiną priebėgą slepiantis nuo ispanų kolonistų, ir kaip lidojimo vietą (sprendžiant iš čia aptiktų palaikų).
Pakankamai gerai apšviestas urvas neatrodo grėsmingas, tačiau čia galima pasijusti visiškai atskirtu nuo išorinio pasaulio. Nei ryškios šviesos, nei įprastų garsų. Net kvapas visiškai kitoks, nei mums įprasta.

Pirmuosius 300 metrų urve galima nueiti sausu taku, o likusius 400m keliauti galima tik valtimi požemine upe. Išplaukėm kitoje uolos pusėje, o tada pėsčiomis grįžom į pradinį tašką.

Lyrinis nukrypimas. Koks gražus mūsų autobuso vairas

Antrą dienos pusę varau jodinėt. Prie manęs jungiasi tik viena mergaitė iš grupės. Kiti kas sau. Turgus, masažai, salsa pamokos. O man smagiau purvynuose pasitaškyt



Sukariam keletą kolometrų ir vėl užsukam į tabako plantaciją.









Ragaujam mojito. Su medum. Skaniausias kada nors mano ragautas kokteilis.

Kol siurbčiojam mohito ir rūkom cigarus, mums demonstruojamas visas cigarų gamybos procesas:

Pirmiausia išpjaunama pagrindinė tabako lapo gysla, nes ten susikaupę daugiausia nikotino (žr. nuotrauką ankstesniame poste).

Tada lapai susikami ir apvyniojami popierium taip suteikiant jiems formą. Šitaip įvynioti jie laikomi kelias dienas.





Išrenkami geriausi, elastingiausi lapai, be mažiausio įtrųkimo, nupjaunami, nulyginami jų kraštai, ir į taip paruoštus lapus sukamas anksčiau suformuotas lapų pluoštas.













Pats viršutinio lapo galiukas priklijuojamas medumi.



Susukti cigarai paliekami kelioms savaitėms susistovėti. Taigi, absoliučiai natūralus produktas. Jokios chemijos.


Papildyta:
Vai, kokio žavingo kompanjono sulaukiam

Sėdam ant arkliukų ir traukiam tolyn. Nesu gera jojikė, bet žingsiuoti žingine man nuobodu. Tai aš visą kelią pasinešu į priekį, paskui sugrįžtu prie savo grupiokės ir vedlio, tada vėl šuoliuoju tolyn. Ir va tokio pasišuoliavimo metu girdžiu garsų pokštelėjimą ir iš savo palengvėjusios kuprinės suprantu, kad mano fotoaparatas nusprendė pasivolioti kažkur griovy. Iš to strioko net neatsimenu, kaip arklį apgręžiu. Drebančiom rankom ir kojom nušoku žemyn, griebiu savo brangenybę ir tikrinu. Dalim neišbyrėjęs. Objektyvas neskilęs. Korpusas sveikas. Tik programos ratukas nusisukęs. Atstatau. Fotografuoju. Veikia Veikia Veikia

Tai va, patarimas visiems jodinėjantiems su fotiku kuprinėj: užtrauktuką nutraukit žemyn, į vieną šoną, o ne abu iš šonų užtraukit aukštyn. Taip užsegta kuprinė nuo judesio atsisega ir pasekmės gali būti labai negeros.

Pasiveja mane kompanija mano. Iš tolo šaukia - kas atsistiko? . Nieko. Sveika. Gyva. Ir fotikas tvarkoj. Galim keliauti toliau.

O toliau dar vienas urvas. Mažai fotografavau, nes praėjimai labai siauri, reikia tiesiog laipioti akmenimis ir laikytis sienų. Bet taip pro tarpus prasisprausti buvo visai įdomu

Keli įdomesni urvo objektai: kiaurymė, tarsi moters galva



Ragana profiliu



Lokys



Į miestelį grįžtam pavakare. Prausiamės, persirengiam ir važiuojam vakarieniauti į ekologišką ūkį.



Ūkis įsikūręs pakankamai aukštai, visas miestelis kaip ant delno.



Vakarieniaujam tokioj atviroj verandoj:



Šalta. O aš nieko šiltesnio nepasiėmiau. Prašau gido ką nors pasišildymui suorganizuot. Jis nueina pas šeimininkus ir grįžta su vilnoniu pledu.

Maistas kuo įvairiausias. Pradedam sriuba, paskui nešami į stalą veršenos, kiaulienos patiekalai, kelių rūšių žuvis, gausybė daržovių ir vaisių. Maisto tikrai per daug, neįveikiam. Tiesa, pasidedu varnelę prie būtino paragauti patiekalo - Ropa Veja.

Firminis ūkio gydomųjų žolelių kokteilis (į vakarienės kainą neįskaičiuotas, po 3CUC.). Jis nealkoholinis, bet jei nori, galima įsipilti romo pagal skonį. Taip ir padarom. Pripildom stiklą romu iki viršaus. Nugeriam. Ir vėl romo dapilam





Grįžtam apie 22h, galima eiti vėl šokti, bet po trijų kokteilių su gydomosiomis žolelėmis ir vis dapilamu romu jaučiuosi taip, kad labiausiai man norisi į lovą

XVIII-oji diena. Viñales - Maria la Gorda.

Vėl pusryčiaujam pas šeimininkus, atsisveikinam ir keliaujam prie autobuso.
Miestelio gyventojai traukia į darbus.







Praeinu pro turgų:

Pakeliui sustojam ekskursijai į romo fabriką. Galit mane užmušti, bet neatsimenu, koks tai buvo miestukas