Šiandien vėl laukia ilga kelionė privačiu autobusisuku. Keliamės anksti, pusryčiaujam, dar nubėgam iki parduotuvės kažką valgomo ir geriamo nusipirkt, nes pakeliui nelabai bus kur sustoti geras 6-ias valandas. O gal ir dar ilgiau, nes sustojimo vieta jau Gvatemaloj, o dar gi sieną kirsti reikia. Ir tai gali užtrukti.
Vėl riedam serpanitinais, kai kurios kelio atkarpos remontuojamos, tai vietomis vos judam.
Fotoaparatas ilsisi kuprinėj.
Be didesnių trukdžių pasiekiam Gvatemalos pasienį.
Va taip atrodo sienos perėjimo punktas. Nei tai turgus, nei tai aikštė. Pinigus pasikeičiam čia pat, pas krūvas pinigų besinešiojančius vyriškius. Gidas užtikrina, kad valstybinės keityklos ieškoti tikrai nereikia. Gvatemalos pinigai - Quetzales. Pavadinti nacionalinio paukščio (tas ilgauodegis ant banknoto) vardu.
Gidas su pasais nueina pas pasieniečius. Grįžta. Parneša visų, išskyrus mano ir mano kambariokės iš PAR.
Pasirodo aiškinasi, ar mums reikia vizų. Na, mes žinom, kad nereikia. O va pasienio kontrolei reikia pasiskambinti ir išsiaiškinti.Po gero pusvalandžio atgaunam pasus ir mes. Galim važiuoti toliau.
Tiesa, pasienyje turėjom išlipti ir pasiimti savo bagažą. Gidas perspėja, kad neprileistume prie lagaminų vietinių - ne, nevagia, tačiau "padeda" nešti ir paskui labai įkyriai reikalauja už tą pagalbą susimokėt.
Autobusiukas atvežęs mus iki sienos pasuka atgal, o aikštelėj mūsų laukia kitas. Mėlynas. (Prisiminiau Keistuolių Teatro dainą
). Erdvus ir patogus. Dar keliolika kilometrų iki vietos, kur galėsim papietauti.Ant sienos ir pietų metu fotografavau daugiausia telefonu, bet jis vieną dieną nusprendė išsimaudyt ir visos mano nuotraukos padarė dingau. Tai šios dienos turiu vos kelias.
Papildyta:
Autobusai visiškai kitokie, nei kad buvo Meksikoj:
Va ir mūsų mėlynasis kažkiek matosi. Čia, šitam pastate buvom sustoję pietauti. Maisto pasirinkimas nedidelis, valgiau vištieną su ryžiais ir daržovėmis. Nieko ypatingo ar egzotiško. Prieskoniai kiek kitokie, nei mums įprasta.
