Meksika, Gvatemala ir Kuba. 2015-ųjų lapkritis.

III-ioji diena. Merida - Cuzama Cenotes - Merida.

Vakar vakarojom ilgai (tie, kas nepabėgo miegoti iš karto po vakarienės). Cementavomės tekilos, ir mojito pagalba

Prieš pusryčius dar pykšteliu kelis kadrus:

Po puikių pusryčių haciendoj lekiam į parduotuves nusipirkti kažką valgomo dienai, nes ten, kur važiuojam, jokių maitinimo įstaigų nebus. Už pusvalandžio sėdim autobusiuke ir keliaujam į Cuzama Cenotes.
Cenotes - karstinių ežerėlių tipas paplitęs Mezoamerikoje, o ypač pietryčių Meksikoje, Jukatano pusiasalyje. Tokie ežerėliai susidaro lietaus vandeniui išplovus paviršinį klinčių sluoksnį ir susijungus su požeminiais urvais. Pavadinimas kilo iš majų kalbos žodžio Ts’ono’ot, reiškiančio „kažkas gilaus“. Senovės majai cenotes naudojo kaip ritualines vietas. Jų vanduo būdavo laikomas šventu, čia buvo aukojamos žmonių aukos (ypač vaikų ir jaunų vyrų). Manyta, kad tai vartai į požeminę mirusiųjų karalystę.

Maždaug valanda kelio (48km nuo Merida) ir pasiekiam Cuzama kaimelį. Čia lipam iš autobusiuko ir sėdam į siaurais bėgiais važiuojančius arklių traukiamus vagonėlius. Gidas perspėja, jog į kainą įtraukras ir "sėdimosios masažas". Juokiamės, bet vos pajudėję suprantam, ką jis turėjo omeny



Va, taip atrodo mūsų transportas:



Važiuojam buvusių plantacijų teritorija. Arkliukai per daug neskuba, tai turim laiko pasidairyt į šalis.

Va, net filmuką apie sėdimosios masažą radau: čia

Gerą gabalą nuvažiavus pasiekiam vietą, kur bėgiai taisomi, todėl persėdam į va tokius motociklus ir dardam toliau:





Baigiasi taisomas ruožas ir vėl sušokam į arklių traukiamus vagonėlius sėdimosios masažo tęsiniui

Amortizatoriai iš arčiau

Dar kurį laiką pasimasažavę atvykstam rpie pirmojo Cenotes - urvo. Įėjimas į jį štai po šiuo medžiu:





Leidžiamės į va šitą skylę žemėje:



Ten yra kopėčios, tik nuotraukoj jų nesimato.

Oi Terezza tas sėdimosios mazašas pralinksmino, manau tikrai buvo labai smagu o į tą skylę lyst nebuvo baisu? Laukiam tęsinio

Oi ne, baisu tikrai nebuvo . Ten viduj prižiūrėtojai laukė su prožektoriais, nes šiaip urve yra aklinai tamsu. Taigi, apšvietimas tik rankinis, todėl už nuotraukų kokybę turiu atsiprašyti. Blico nėra, todėl ISO sukeltas iki 25600 . Na bet bendras vaizdas matosi.

Viduj šilta ir drėgna. Kaip priepirty . Eit sunku, nes visiškai nesimato, kur statai koją. Tai vis pasiramstant, pusiau apgraibom šviesos link ir judėjom.





Va, mūsų rankinis apšvietimas



Šitos dvi nuotraukos darytos aklinoj tamsoj - pati nemačiau, ką fotografuoju. Kaip sugebėjau sufokusuot, tai ir pati nesuprantu.





Čia jau stovėjau iki kelių vandeny. Toliau du keliai į viršų - atgal, arba tolyn darant ratą ir per vandenį. Žinoma, renkuosi per vandenį. Atiduodu fotiką einančiam atgal ir pamatau, kad nuo per vandenį einančios grupės atsilikau . Tik kažkur tolumoj matau mažą švieselę, girdžiu balsus ir besiatškantį vandenį. Šūkteliu, kad dar ir aš ateinu ir bandau keliauti šviesos link. Kelios minutės kelio ir prieinu vietą, kur mažą lopinėlį apšviečia prožektorius. Man liepiama atsisėsti ant uolos krašto ir.... šokti žemyn. Nieko nematau, tik tą tašką, kur turiu atsisėsti. Pasirinkimo neturiu. Atsisėdu ir šoku. Pora metrų kritimo ir panyru į vandenį . Vanduo stebėtinai šiltas. Praplaukiu kokius 12-15 metrų ir išlipu kitam krante. Nu smagu Niekada nemėgau šlapinti galvos, bet čia man tai netgi patiko. Valio. Dar vienas žingsnis už komforto zonos ir suvokimas, kad komforto zona prasiplėtė.

Toliau vėl einu besilaikydama urvo sienų. Kur sudėtingesnis pakilimas ant kokios nors uolos, laukia pagalbininkai, paduoda ranką ir padeda užlipti.
Išlindus pro tą pačią skylę po medžiu į paviršių saulė tiesiog akina. Ir spiečiais puola skraidantys ir geliantys gyviai. Todėl bėgte bėgam iki kuprinių, traukiam savo turimą dustą ir purškiamės nuo galvos iki kojų, kad nebūtume suvalgyti gyvi.

Šokam į "masažuoklius" ir dardam į kitą cenote.



Kitas sustojimas - Bolonchoojol (verčiama kaip "devyni vandens lašai"). Labai status nusileidimas 15m kopėčiomis. Požeminė erdvė didžiulė, per po viršuj augančių medžių šaknimis esančias skyles žemėje labai gražiai krenta saulės šviesa, išryškindama nepaprastai mėlyną ir skaidrų vandenį. Per urvo vidurį nuo lubų kabo fikuso smaugiko šaknys. Tai vienas gražiausių cenote Jukatano pusiasaly.





Vaizdas nusileidus tiesiog gniaužia kvapą

Neitiketina. Tiesiog kitas mazas pasaulis po zeme

Jau vandens grožis





Ir kaip gi be šuolių į vandenį Smagumėlis . Čia jau 6-7m aukštis, bet bent matau, kur šoku.

Prisišokinėjom. Lipam viršun.



Nepavykusio šuolio liudijimas



Lendam po tuo medžiu, kurio šaknys taip gražiai kabo oloje:

nerealu

mėgsti extrimą , sakyčiau:mirksiukas: