QUOTE(Tumba @ 2016 03 27, 01:28)
Kuri vartojot Zolpidem?
Atsiliepimai ir kurį laika vartojot?
Ir dar reikia gero psihco viln,kas zino?
Esu suvalgius 4 tabl. (neiškart), tuo metu, kai su miegu buvo prastai. Nelabai jis manęs tada migdė, bet lyg geriau, nei nieko.
Psichas tai čia pasichiatras, ar kas? Aš esu buvus pas keletą, bet tai nžn pagal ką nuspręst geras - blogas. Man jie visi daugmaž vienodi.
QUOTE(cremaster @ 2016 03 27, 02:55)
Ar krikscioniskoj praktikoj neturetu buti dziugesys uz mirusi, kad baige savo sios zemes kancias? Ir belikes liudesys yra is esmes tik saves likusio gailestis, nes neaisku kiek dar kesti sita "dovanota" kosmara teks.
Galiu painiot, nes krikscionybe su logika benrumu ir negali turet.
Beje, ar ne su kancia yra dorybe lengviau pasiekiama?
O siaip, tas dede ne prie ko. Kaip ir tavo tevas. Jie nugyveno ir mire.
Gavosi night skirtas postas.
As sventes leidziu su jais. Tai yra isbandymas. Visus juos papjauciau, meh.
Džiugesys nei turėtų, nei neturėtų būt. Kristus verkė mirus Lozoriui. Tai žmogiška. Iš krikščioniškos pusės gyvenimas kūno mirtimi nesibaigia, todėl po mirties gali būti tiek geriau, tiek blogiau. Priklauso nuo pridarytų griekių ar geradarysčių, apie kurias kartais žino tik Dievas ir pats žmogus.
O kad reikia siekti kančios, kad krikščionybė yra kančios religija, - visiška nesąmonė. Kaip tik moko nebijoti kančios, nes jos vis tiek visų gyvenime yra daug.
Man išvis paskaičius katekizmą viskas logiška, bet, kaip ir pati rašei - gal apie tai ir yra tikėjimas. Vienam taip, kitam kitaip. Vienas tiki tuo, kitas anuo.
Tai suprantu, kad čia mano bėda gedėjimas dėl mirusių, ne jų.
QUOTE(bučkis @ 2016 03 27, 13:15)
Night-uzuojauta. tu pergyveni xel mirusiu, bet pati uzsimeni apie mirti ir beprasmybe gyventi. tai lyg ir ramiau turetu buti galvoti kad nebereikia jiems kenteti gyvenimo. o del galvojimo kaip ten-gelbsti galvoimas kad po mirties viskas. kodel kazkas turetu kazkur prisikelti ir toliau guventi. nu salota kokia suvalgom ir ka- neprisikelia gi ji. man subku ta kuniska prisikelima suvokti. suvokiu taip kaip gyvenima musu montyse to zmogaus. arba toesiog perejima energijos kitur. nu paseri kirmina, tas kirminas tampa kokio paukscio maistu na taip is mirusio naidos gauna visa gamta.
Matai, tame ir esmė, kad tikiu, kad po mirties gyvenimas tęsias kažkokioj anapusybėj. Kadais suklusau, kai vienas draugelis tuometinis sakė - visata milžiniška, o žmogus įsivaizduoja esąs kažin kas. Išties, mes tik kosmoso dulkės. Ir su psichologe apie tai daug kalbėjau. Na vis tiek ir toliau atrodo, kad ne tai, kad tikiu, o, galima sakyt, žinau, kad su gyvenimu Žemėj skausmas nebūtinai baigias, kaip ir džiaugsmas.
Tas mano šaukimasis mirties, tėra lygu šaukimuisi kančių pabaigai. Suprantu, kad jei jau egzistuoju (kartais man dėl to būna tokie vidiniai pykčio priepuoliai, kad KOKIO VELNIO?! KAIP JIE NEPAGALVOJO PRIEŠ DARYDAMI!!), ta egzistencija nebedings. Todėl tas šaukimasis beprasmis. Beviltiška. Per vėlu.