Depresija

Paprasčiau aš tuos pinigiukus pati nusipiešt išmoksiu kokybiškai.
O jei rimtai, tai tas variantas, kur sakai, man atrodo labai sunkus. Aš individualistė. Poros darbe man tikrai nereikia.
Maniau, man su atmintim prastai, bet tau dar prasčiau.
Tai juk Mėjai išrašydavo stebuklingas šeimos gydytojas. Persiprašau, kad už ją atsakinėju. Mes tokio stebuklingo neturim, todėl vaikštom pas psichiatrus ir kitokius kassavaitinius draugus.

Aš mirštu. Ate.

tai gal ten ne ad gal buvo, o kokie valerijonai tik?
nu rimtai, kaip taip gali but...

Anglijoj ad israsydavo gp(tas pats kas lt seimos gyd.) Kai gyvenau pas mama ta darydavo seimos gyd.db jau einu pas psichiatre.

Noriu namo pas savo suni,prisidirbo rupuziukas pas drauge ir namie ir kieme...

Bet jis juk neturi teisės tą daryti, kaip taip??

Na nezinau turi ar ne,bet mano mama ir geria ad,pas psichiatre buvo tik 1 k.poto jus jai israsydavo ,kad nereiktu i miesta vazinet pas ja.

Turi.
Bobutėms kaimuose išrašo. Žinoma, jos gydosi pirmiausia ten kitas ligas, ko pasekoje ima depresuot, tai kaip ir gal beveik normalu.
Tiek, kad Mėjai per atstumą rašydavo, ar nepameni. Ir ji dar su mama apsikeisdavo skirtingais AD. Čia tai toks "reikia padaryti ką nors, nesvarbu ką". Kad rašydavo per kitą asmenį, jos nei nepakalbinus, tai tikrai drąsus šundaktaris.

Man ilgai kalė į kvailą galvą, kad nueičiau paprašyt raminančių. Bet aš nesusigaudžiau ten, kad reikia tiesiai į psichiatrą kreiptis ir šiaip tas žodis labai baisiai skambėjo pirmus kartus. Ėjau pas šeimos prašyt tų raminančių. Paklausė kas kaip, sakė sudėtingus dalykus čia šneki. Nieko ji man nerašė, tik siuntimą. Tie sudėtingi dalykai tebuvo nerimas, tiek, kad toks pažengęs į padebesius, kai nebepadirbau ir šiaip nieko nepajėgiau daryt, bet dėl objektyvių priežasčių. Žinoma, aš ne kaime gyvenau.

Mėja, kaip suprantu, pati nesiskambinai darbdaviui? Nepanikuoji, tai viskas ok, kaip suprantu?


Man labai labai vėl neramu. Dėl darbo čia irgi... Kasdien klaidos lenda. Ir šiaip...

Ne per atstuma-pirmus k pati eidavau,tik veliau mama prasydavo.
Viskas gerai su darbu.nepanikuoju,nes kai tik pajauciu kad uzeina,isgeriu raminamu.man db suo rupi,sake jau stresuoja,vargsas

ar skambinai darbdaviui? nes suva tai tau pinigu neuzdirbs, jeigu ka.

Nežinau, kiek laiko tau ten taip rašydavo, bet kai rašei apie tai, tikrai atrodė absurdiška. Ir dabar atrodo, nes taip ir yra, nu bet, jei yra paklausa, matyt, ir pasiūla net medicinoj.

Šuo nemirs ir depresija nesusirgs per kelias dienas. Nuvilti žmonės ir jiems pridaryti rūpesčiai ar nėra didesnė bėda?

Manam darbe košmarai tęsiasi. Jau vis atsargios mintys lanko, ar nereik apleist šitos darbo vietos. Ir pati susisukus vaikštau, klaida ant klaidos kasdien ir kitiems dėl manęs vienos problemos.

mano kassavaitinė sakė, kad kurso nepakanka mano reikalams čia minimumų minimumas susipažinti su savimi. ji gal uzakcentuoja savybes apie kurias as kalbu, uztvirtina ką ir taip zinau ji labai labai mazai kalba. tik tokius 'taip sutinku, kad ...., manau kad tai ka sneki galetu buti tiesa,...atrodo kad taip ir yra". nesuprantu ka reiketu kalbeti 8 metus. vemciau ten nuo savo kalbu, nes jau dabar man tas pats per ta pati atrodo.


ne, nes as noriu dirbti. ir esme ne darbe - esme manyje, mano poziuryje, reakcijose, situacijos vertinime. kitame darbe butu tas pats.
isejus is darbo save esciau kad nieko neveikiu, kad neuzdirbu, kad veltui laika leidziu, nerasciau kur save padeti. paskui sektu darbo paieskos - dar vienas kosmosas o po jo skaistykla - prisitaikymas prie naujo kolektyvo ir tiketina didesni nerimai nei cia, kur as bent jau aplinka pazistu. dar visi aplinkiniai gydytu galva.
man galvą reikia keisti. nu nieko rankos, akys protezuojamos, palauksiu as savo galvos

meja - bet esme tame kad turi kalbetis su zmogum kaip jis jauciasi ir pan - pagal tai didinama, mazinama dozes, keiciami vaistai, pritaikoma. del to butini vizitai bent kas tris menesius. nu kita vertus gal gerai kad tu ju isvis gaudavai. but reikeje vazineti butum nevaziavus ir negavus. matykime sviesiaja reikalo puse

night, sakei mirsti, nu tai linkiu greit prisikelt su aureole sventumo aplink galva. tau matau irgi galva nauja nepamaisytu tureciau tai galeciau pasidalinti neporinem dienom.

Bendradarbe paaiskino viska,viskas gerai.

Ad tai neilgai taip rase,raminamus mama i uk siusdavo man ,nes ten negaudavau ju...na bet db pas psichiatre gaunu viska ir nesuprantu ko taip bijojau pas ja eit
Taip,nuvilti zmones-beda.bet jiems viska galima paaiskint,atsiprasyt,kad taip gavos.o ka suniui pasakysi kai sedi prie duru ir liudi?zinau,skamba juokingai.bet...

Šuo greitai pamirš, žmonės neaišku. Gal greit, o gal niekada, kol ten dirbsi.

Ne į temą, bet šiandien buvau piktas ir nervuotas (nebe pirma diena). Tai apiputojau bobą su šunim. Nieko tokio neįvyko, bet boba sėdėjo ir žiopsojo, o šuo su pavadėliu siekė šaligatvį - pasitraukti, kadangi, man nebuvo kur, o šuo nei pats nesitraukė, nei jo teikės patraukt (nu ar ne idiotė, pasakyt tu man, Mėja?), aplapnojo murzinom kanopom mano marmalus pakeliui į darbą. Būtų dzin, bet ten jau nebe paskutinis lašas man buvo, jau po paskutinio. Ir išsigandau, ir išmurzino. Nu nepageidauju aš, kad prie manęs liestųs, kai aš nenoriu, kažkokie šunys. Būna, vaikai per ilgą pavadį laiko, nu suprantu... Bet kai suaugus boba mato, ir nesuvaldo tokios situacijos...

Nu bet dzin ta išsižiojus boba. Aš darbe jau ant tiek išsižiojau, kad nelinkiu niekam tokio jausmo. Bučki, aš irgi nebūčiau iš tų, kur nedirbtų, jei būtų galimybė. Galbūt dirbčiau mažiau. Bet tik galbūt. Nors mano situacija kažkiek tavą primena. Tik mano priežastys kiek kitos. O šiaip visur, kur dirbau, stresavau. Visur buvo klaidų virtinės. Protingas žmogus padarytų išvadas. Mano išvados net teorijos nesiekia, apie praktikas nėr ką kalbėt. Aš be fantazijos.

Darbe šiandien iškart pastebėjo, kad "kažkas negerai Night". Gėda ir sakyt. Dėl darbo viskas čia + vairavimo. Su vairavimu atrodo, kad tik atgal einu. Labai labai po truputį mokomės. Instruktorius irgi sako, kad viską nervingai darau, ir ko nesiraminsiu, nieko gero čia nebus. O kaip man nusiramint, Dieve `mano`??? Po to įvykio išsivystė nesveika panika ir kitų mašinų toks jausmas nematau dar labiau, nei prieš tai. Paklausė, kaip vairavimas darbe, maniau ir vėl, jau eilinįkart apalpulį gausiu.

Žodžiu. Prašom vėmalų.