QUOTE(Charizma30 @ 2016 05 14, 13:59)
Kažkas tai rašė, kad jo nemylėjau. Patikėkite mylėjau ir dabar yra jausmų, tik visos neigiamos mintys, visa patirtis su juo užgožia visą gerį, liko tik pyktis, liudėsis ir skausmas. Stengiausi dėl mūsų , kalbėjau, rašiau laiškus ėjome pas psichologą. Aš žinau savo minusus pripažistu juos ir žinau kur man reikia keistis, bet keistis reikia abiem... O mūsų problema yra tame, kad jis nenori, jis nepripažįsta kad suklydo, kad jam reikia pasitaisyti, jis pas mus visais atžvilgiais teisus. Dėl to ir nesusišnekame, nes aš jam bandau paaiškinti kurioje vietoje jis mane skaudina, kurioje vietoje jo savybės trukdo mums (šiuo atvėju kalbu apie daiktų kaupimą ir netvarkos dėl išvaizdos, namie ir pan.), bet jis nesupranta. O geriausiai dar ką daro, daro vaizdą, kad viskas yra gerai. Tiesiog supratau, kad ateities nėra, jau pavargau. Kitą sav. pradėsiu skyrybos. Neįsivaizduoju, kaip jaučiasi kitos moterys, kuriuos per tai praėjo, bet tai yra žiauru. Visada galvojau, kad tai atsitinka kažkam kitam, tik ne man. Atrodo, man vyras visada buvo pirmoje vietoje, stengiausi jam padaryti malonu ir gyvenime ir lovoje. Esu graži, prižiūriu save, esu stipri, savarankiška, protinga, užsidirbu pinigus, turiu geras pareigas. Visada stengiausi dėl vyro, norėjau buti ideali moterys, kad kiti vyrai žiūrėtų ir pavydėtų jam. Bet kažkur suklydau.
Vietoj to kad lakstyti su skyrybu pareiskimais, nueikite pas psichologa.
Jei jau jis nepades, va tada skirkites.
Nes jei yra jausmai, mazi vaikai, apie kuriu ateiti irgi deretu pagalvoti, verta pasistenkti del santikiu.