Man dare abrazija ir taip pat vaikelis tris savaites buvo, bet dave tik zvakutes, kurios sustabdo kraujavima, nes kraujas sunkiai sustoja, daugiau nieko nepaminejo, na tikiu, kad ivertina bukle ir kai kam reikia papildomai vaistu. Siaip as ju ir nenoriu, tiesiog idomu kaip kitom.
O pačioj ligoninėj nesakė, ar nieko neleido? Man pačios operacijos metu suleido ilgai veikiančio gentamicino. Bet ten jau per apžiūrą sakė, kad bloga būklė ir reiks po.
Sveikos jungiuosi jei galima ir as pasipasakoti....
Turim su vyru ir mes dabar jau du angelelius danguje...vieno vaikelio netekom seniai kai buvau 23 sav nescia...paskui kai jau nusprendem pastot vel reikejo laukt kol uzkibs 3 metus...kai jau rimtai galvojom kad kreipsimes i specialistus netiketai pavyko...nestumas buvo tobulas ir susilaukem dukreles...isidejau po metu spirale ir si birzeli nusprendem kad laikas planuot vel..isemus spirale nesulaukiau kelis men ciklo bet viena diena Nt visgi parode II laimes aisku pilni namai. Tokios naujienos islaikyt ilgai negalejom tad artimiausi draugai ir seima iskart suzinojo kiti patys atspejo bet deja likus kelioms dienom iki 10 savaites pradejo tepliot...nulekem pas midwife (uk gyvenam mes) nuramino kad jei neskauda ir nestipriai tepa nieko tokio bet visgi uzrase echoskopijai uz keliu dienu...deja likus dienai iki echoskopijos pradejo stipriai skaudet ir stipriai kraujuot su kresuliais..nulekem i ligonine o ten jie nieko jau negalejo padet...kita ryta padare echo ir pasake kad gimda beveik visa svariai issivalius...stai nepraejus savaitei skausmai dingo beveik nebekraujuoju...
Busiu cia vienintele tokia bet man po visko lyg ir palengvejo...visas tas savaites jauciau kazka negero nors atrodo viskas buvo tobula ir krutine jautri ir miegot galejau 24 val per para bet vis kazkokia bloga nuojauta vis kazko negero laukiau ir va sulaukiau...skauda sirdi ir norisi klykt bet is kitos puses kazkur viduje jauciu kad taip turejo but kad nebuvo viskas gerai...
Gyd patare ilgai nelaukt ir bandyt vel.jokiu tyrimu niekas nedarys nors butu ramiau gal pas gyd apsilankius...nezinau kaip jums bet man sunkiausia vakarais kai atsiguli i lova dukryte miega vyras miega o man mintys sukas galvoje norisi verkt ir tuo paciu supranti kad gyvenimas tesiasi reikia susiimt...pasimetus as vis dar
QUOTE(Yourelle @ 2016 10 21, 21:49)
Klausimas 
ar vartojat kokius nors papildus , bitaminus ir pan , po tokiu situaciju, ypac planuojant pabandyti ne uz ilgo
ar vartojat kokius nors papildus , bitaminus ir pan , po tokiu situaciju, ypac planuojant pabandyti ne uz ilgo Folį geriu virš metų jau, taip pat pradėjau Omega 3.
Sveikos mielosios mamos.
Pradėsiu nuo to, kad esu 32-iejų metų moteris, nuostabios keturmetės mama. Noriu pasidalinti su jumis savo patirtimi iki motinystės. Esu pasiruošusi viską išgyvent iš naujo, nes galbūt nors vienai moteriai mano patirtis padės pasijusti geriau.
Vaikelio troškau seniai, nuo paauglystės. Mano motiniškas instinktas buvo labai stiprus. Tačiau viskam savas laikas, nepastojau neplanuotai ir tuo džiaugiausi, nes 2010 metai susipažinau su būsimu vyru ir labai greitai pradėjome planuoti. Metus laiko nepastojau ir kreipiausi į vieną geriausių gydytojų savo mieste. Ji nematė jokių kliūčių medicininių ir patarė patikrinti kiaušintakių pratekamumą laparoskopu. Apsisprendžiau greit, juk dėl vaikelio galiu VISKĄ.
Operacija praėjo sėkmingai. Dar šiandien pamenu gydytojos žodžius: "Nebuvo pas tave ką veikti, gimda graži, abu kiaušintakiai pratekami". Super. Bet iškart sukirbėjo klausimas: "Tai kodėl po galais nepastoju?". Laparoskopija kiaušiantakių pratekamumui daroma iškart po mėnesinių, kad nesukliudyti ovuliacijai ir galimam pastojimui, taigi atsigavus po operacijos sugebėjau tą patį ciklą pastoti, nes dėl streso nusikėlė ovuliacija. Džiaugsmui nebuvo ribų. Nerealiai... Gydytoja tik stebėjosi, sakė, kad tikriausiai operacijos metu pašalino kažkokias mikrosąaugas, kurios trukdė judėti spermiukams ir pastojau.
Tačiau jau 5-ą nėštumo savaitę atsidūriau nėštumo patologijos skyriuje. Prasidėjo rudas tepliojimas vos tik daugiau pajudėdavau. Bandžiau tikėti, kad viskas bus gerai. Bet širdyje jaučiau, kad taip nebus. Pūslytė kurioje buvo gemaliukas buvo netaisyklingos formos, nesimatė geltonkūnio, kuris tieka maisto medžiagas vaisiui kol nesusiformuoja placenta. Gydytoja nesekė pasakų, tik atsargiai pasakė: "Elkitės ir gyvenkit taip, lyg būtumėt nėščia". Suvokėme su vyru, kad gali baigtis visaip. Su nerimu laukiau ar pradės plakti širdelė. Ačiū Dievui pradėjo. Ėjo 8 nėštumo savaitė. Vieną dieną prasidėjo vėl rudas tepliojimas ir nulėkiau pas savo gydytoją.
Tos akimirkos, kai išgirdau, kad širdelės plakimo nėra, niekada nepamiršiu. Kažkas mano viduje tarsi mirė, kažkokia mano dalelė. Gydytoja dar paguodė, kad reikia kelių gydytojų konsulatcijos, tad nukreipė į gimdymo namus. Nepamenu kaip gryžau namo. Tarsi robotas. Jau turėjo būti 10 savaičių. Gryžau ir verkėme abu su vyru, galvoje ūžė... KODĖL?? KĄ PADARIAU NE TAIP??? KODĖL MUMS??? juk taip norėjome, planavome... laukėmė.. Vėliau jau, vyras prisipažino, kad ir jį kamavo bloga nuojauta, tik nenorėjo manęs skaudinti.
Visą naktį meldžiau, kad gydytoja būtų suklydusi... Kad nuvykus pasakytų, jog širdelė plaka. Deja. Po apžiūros man pasiūlė 2 variantus: abrazija arba medikamentinis abortas (vaistukų pagalba). Pasirinkau vaistus, nors žinojau, kad jei nesivalytų, vistiek darytų abraziją. Kadangi tai buvo pirmas nėštumas, tai nenorėjau, kad mechaniškai gramdytų gimdos gleivinę, norėjau pabandyti vaistukais. Paskui viskas įvyko jau greit (nusipirkus vaistus po gydytojo parašu, kas tam tikrą laiką, 3 tabletes sudėjo į gimdos kakleli, kad išprovokuotų persileidimą).
Pajutau mini sąrėmius, gimdos susitraukimus. Iškrito gemaliukas, jis buvo nykčio nago dydžio, mažuuutis. Paskui pradėjo valytis gimda. Skaudėjo fiziškai, bet labiau skaudėjo sielą, širdį. Norėjosi pro langą šokti. Pamenu buvo dar viena moteris palatoje, su analogiška situacija. Labai tikiuosi, kad ji jau yra mama. ;)
Po visko, man prireikė metų laiko, kad psichologiškai atsigauti. Nors nėštumas nebuvo didelis labai, bet psichologinė trauma nemaža. Tai buvo sąmoningas noras tapti tėvais, išpuoselėtas, išlauktas. Man būtų labai padėję jei būčiau galėjusi pakalbėti su moterimis, patyrusiomis tą patį. Būtent dėl to rašau visa tai.
Priežasties kodėl tai įvyko, mes nenustatinėjome. Manau, tiesiog gamtos atranka. Nežinau tai buvo sūnelis ar dukra, bet aš jį myliu ir jam šiais metais būtų 6-eri metukai. Kalbu apie tai su meile, nebėra skausmo. Kartais susapnuoju panašaus amžiaus šviesiaplaukį berniuką, kuris grįžta į mūsų šeimą.
Po 9 mėnesių nuo persileidimo, aš pastojau ir sėkmingai be jokių kliūčių išnešiojau sveiką dukrytę. Kasdien dėkoju už ją Dievui, likimui. Kažkada jai papasakosiu apie tai, kad turėjo būti broliukas ar sesė. Tačiau kol kas ji intensyviai prašo brolio ar sesės ir aš tikiu, kad greitu metu pastosiu, neįsivaizduoju, kad mano mergaitė augtų viena. Tačiau tuo pačiu suvokiu, kad nieko čia nesuplanuosi, gali tik tikėtis ir gyventi su didele meile širdyje. Pirmiausia sau, aplinkiniams ir pasauliui. Nesvarbu kaip neteisinga tai, ką patyriau, tai mane sustiprino ir užaugino iki tokio pasaulio suvokimo, kokį turiu dabar.
Mielos mamos (net jei dar neturite vaikų po nesėkmingo nėštumo - jūs vis tiek mamos, jūsų vaikelis visada šalia, kaip angelas sargas), neleiskit, kad tokia patrtis jus sugniuždytų, supriešintų su vyru ar visu pasauliu. Jūs ne viena, kuri tai patyrėte. Jūs nekalta dėl to, kas atsitiko. Atslūgus skausmui ir liūdesiui, neužsiciklinkite, negyvenkite tame burbule, pamilkite save iš naujo ir jums viskas pavyks. Jūs nesate nenormali ar nevykėlė, nepaisant to kiek vaikų turi jūsų draugės ar pažįstamos. Svarbu atskirti, kad tai jūsų kelias, jūsų išbandymas, ne kitų.
Jūsų vyras irgi kenčia. Galbūt vyriškai ir tyliai. Neatstumkite jo. Taip, jis niekada nesupras, kad jūs nešiojote savo įsčiose gyvybę ir jos netekusi pasijutote tuščia. Jis nesupras ir nepajaus tokių subtilių dalykų, bet jam tai irgi trauma. Apkabinkite vienas kitą ir pabūkite kartu, jei per skaudu kalbėtis. Pasikalbėti spėsit, geriau verkti, šaukti ir rėkti, negu tyliai viską gniaužti savyje.
Tegu jėgų jums teikia sėkmės istorijos. Patikėkit, verta atsigauti ir siekti savo svajonės būti mama. Nes tai moters privilegija, to jausmo, kai tampi mama, neiškeistum į nieką kitą.
Jei būtina, ypač jei tai kartojasi, ieškokite medicininių priežąsčių. Nenuleiskite rankų. Jokiu būdu. Aš suprantu, kad iškart po nelaimės norisi kuo greičiau pastoti, norisi vėl jausti tą ypatingą jausmą, bet... būtina psichologiškai ir fiziškai atsigauti, kad išnešiotumėt sveiką kūdikėlį. Nepulkite desperatiškai vėl bet kokia kaina pastoti. Įsiklausykite į savo kūna, protą ir gydytojų patarimus.
Mano atveju, pastoti padėjo Pregnacare Conception ir vitaminas C. Darau tokią prielaidą, nes tą ciklą kai pastojau antrą kartą gėriau šituos du papildus.
Sėkmės jums merginos. Viskas bus gerai, nes juodžiausia naktis būna prieš aušrą.
Pradėsiu nuo to, kad esu 32-iejų metų moteris, nuostabios keturmetės mama. Noriu pasidalinti su jumis savo patirtimi iki motinystės. Esu pasiruošusi viską išgyvent iš naujo, nes galbūt nors vienai moteriai mano patirtis padės pasijusti geriau.
Vaikelio troškau seniai, nuo paauglystės. Mano motiniškas instinktas buvo labai stiprus. Tačiau viskam savas laikas, nepastojau neplanuotai ir tuo džiaugiausi, nes 2010 metai susipažinau su būsimu vyru ir labai greitai pradėjome planuoti. Metus laiko nepastojau ir kreipiausi į vieną geriausių gydytojų savo mieste. Ji nematė jokių kliūčių medicininių ir patarė patikrinti kiaušintakių pratekamumą laparoskopu. Apsisprendžiau greit, juk dėl vaikelio galiu VISKĄ.
Operacija praėjo sėkmingai. Dar šiandien pamenu gydytojos žodžius: "Nebuvo pas tave ką veikti, gimda graži, abu kiaušintakiai pratekami". Super. Bet iškart sukirbėjo klausimas: "Tai kodėl po galais nepastoju?". Laparoskopija kiaušiantakių pratekamumui daroma iškart po mėnesinių, kad nesukliudyti ovuliacijai ir galimam pastojimui, taigi atsigavus po operacijos sugebėjau tą patį ciklą pastoti, nes dėl streso nusikėlė ovuliacija. Džiaugsmui nebuvo ribų. Nerealiai... Gydytoja tik stebėjosi, sakė, kad tikriausiai operacijos metu pašalino kažkokias mikrosąaugas, kurios trukdė judėti spermiukams ir pastojau.
Tačiau jau 5-ą nėštumo savaitę atsidūriau nėštumo patologijos skyriuje. Prasidėjo rudas tepliojimas vos tik daugiau pajudėdavau. Bandžiau tikėti, kad viskas bus gerai. Bet širdyje jaučiau, kad taip nebus. Pūslytė kurioje buvo gemaliukas buvo netaisyklingos formos, nesimatė geltonkūnio, kuris tieka maisto medžiagas vaisiui kol nesusiformuoja placenta. Gydytoja nesekė pasakų, tik atsargiai pasakė: "Elkitės ir gyvenkit taip, lyg būtumėt nėščia". Suvokėme su vyru, kad gali baigtis visaip. Su nerimu laukiau ar pradės plakti širdelė. Ačiū Dievui pradėjo. Ėjo 8 nėštumo savaitė. Vieną dieną prasidėjo vėl rudas tepliojimas ir nulėkiau pas savo gydytoją.
Tos akimirkos, kai išgirdau, kad širdelės plakimo nėra, niekada nepamiršiu. Kažkas mano viduje tarsi mirė, kažkokia mano dalelė. Gydytoja dar paguodė, kad reikia kelių gydytojų konsulatcijos, tad nukreipė į gimdymo namus. Nepamenu kaip gryžau namo. Tarsi robotas. Jau turėjo būti 10 savaičių. Gryžau ir verkėme abu su vyru, galvoje ūžė... KODĖL?? KĄ PADARIAU NE TAIP??? KODĖL MUMS??? juk taip norėjome, planavome... laukėmė.. Vėliau jau, vyras prisipažino, kad ir jį kamavo bloga nuojauta, tik nenorėjo manęs skaudinti.
Visą naktį meldžiau, kad gydytoja būtų suklydusi... Kad nuvykus pasakytų, jog širdelė plaka. Deja. Po apžiūros man pasiūlė 2 variantus: abrazija arba medikamentinis abortas (vaistukų pagalba). Pasirinkau vaistus, nors žinojau, kad jei nesivalytų, vistiek darytų abraziją. Kadangi tai buvo pirmas nėštumas, tai nenorėjau, kad mechaniškai gramdytų gimdos gleivinę, norėjau pabandyti vaistukais. Paskui viskas įvyko jau greit (nusipirkus vaistus po gydytojo parašu, kas tam tikrą laiką, 3 tabletes sudėjo į gimdos kakleli, kad išprovokuotų persileidimą).
Pajutau mini sąrėmius, gimdos susitraukimus. Iškrito gemaliukas, jis buvo nykčio nago dydžio, mažuuutis. Paskui pradėjo valytis gimda. Skaudėjo fiziškai, bet labiau skaudėjo sielą, širdį. Norėjosi pro langą šokti. Pamenu buvo dar viena moteris palatoje, su analogiška situacija. Labai tikiuosi, kad ji jau yra mama. ;)
Po visko, man prireikė metų laiko, kad psichologiškai atsigauti. Nors nėštumas nebuvo didelis labai, bet psichologinė trauma nemaža. Tai buvo sąmoningas noras tapti tėvais, išpuoselėtas, išlauktas. Man būtų labai padėję jei būčiau galėjusi pakalbėti su moterimis, patyrusiomis tą patį. Būtent dėl to rašau visa tai.
Priežasties kodėl tai įvyko, mes nenustatinėjome. Manau, tiesiog gamtos atranka. Nežinau tai buvo sūnelis ar dukra, bet aš jį myliu ir jam šiais metais būtų 6-eri metukai. Kalbu apie tai su meile, nebėra skausmo. Kartais susapnuoju panašaus amžiaus šviesiaplaukį berniuką, kuris grįžta į mūsų šeimą.
Po 9 mėnesių nuo persileidimo, aš pastojau ir sėkmingai be jokių kliūčių išnešiojau sveiką dukrytę. Kasdien dėkoju už ją Dievui, likimui. Kažkada jai papasakosiu apie tai, kad turėjo būti broliukas ar sesė. Tačiau kol kas ji intensyviai prašo brolio ar sesės ir aš tikiu, kad greitu metu pastosiu, neįsivaizduoju, kad mano mergaitė augtų viena. Tačiau tuo pačiu suvokiu, kad nieko čia nesuplanuosi, gali tik tikėtis ir gyventi su didele meile širdyje. Pirmiausia sau, aplinkiniams ir pasauliui. Nesvarbu kaip neteisinga tai, ką patyriau, tai mane sustiprino ir užaugino iki tokio pasaulio suvokimo, kokį turiu dabar.
Mielos mamos (net jei dar neturite vaikų po nesėkmingo nėštumo - jūs vis tiek mamos, jūsų vaikelis visada šalia, kaip angelas sargas), neleiskit, kad tokia patrtis jus sugniuždytų, supriešintų su vyru ar visu pasauliu. Jūs ne viena, kuri tai patyrėte. Jūs nekalta dėl to, kas atsitiko. Atslūgus skausmui ir liūdesiui, neužsiciklinkite, negyvenkite tame burbule, pamilkite save iš naujo ir jums viskas pavyks. Jūs nesate nenormali ar nevykėlė, nepaisant to kiek vaikų turi jūsų draugės ar pažįstamos. Svarbu atskirti, kad tai jūsų kelias, jūsų išbandymas, ne kitų.
Jūsų vyras irgi kenčia. Galbūt vyriškai ir tyliai. Neatstumkite jo. Taip, jis niekada nesupras, kad jūs nešiojote savo įsčiose gyvybę ir jos netekusi pasijutote tuščia. Jis nesupras ir nepajaus tokių subtilių dalykų, bet jam tai irgi trauma. Apkabinkite vienas kitą ir pabūkite kartu, jei per skaudu kalbėtis. Pasikalbėti spėsit, geriau verkti, šaukti ir rėkti, negu tyliai viską gniaužti savyje.
Tegu jėgų jums teikia sėkmės istorijos. Patikėkit, verta atsigauti ir siekti savo svajonės būti mama. Nes tai moters privilegija, to jausmo, kai tampi mama, neiškeistum į nieką kitą.
Jei būtina, ypač jei tai kartojasi, ieškokite medicininių priežąsčių. Nenuleiskite rankų. Jokiu būdu. Aš suprantu, kad iškart po nelaimės norisi kuo greičiau pastoti, norisi vėl jausti tą ypatingą jausmą, bet... būtina psichologiškai ir fiziškai atsigauti, kad išnešiotumėt sveiką kūdikėlį. Nepulkite desperatiškai vėl bet kokia kaina pastoti. Įsiklausykite į savo kūna, protą ir gydytojų patarimus.
Mano atveju, pastoti padėjo Pregnacare Conception ir vitaminas C. Darau tokią prielaidą, nes tą ciklą kai pastojau antrą kartą gėriau šituos du papildus.
Sėkmės jums merginos. Viskas bus gerai, nes juodžiausia naktis būna prieš aušrą.
Sveikos. pries kelias dienas man buvo atlikta abrazija... nors esu labai jauna, 22 metu, su vyru labai laukem ir norejom savo stebuklo, nes pries keturis metus isgyvenome skaudu laikotarpi, kuomet daktare pasake, kad esu beveik nevaisinga. Kai pastojau beproto dziaugemes. Vyras taip mane saugojo, net juoktis stipriai neleisdavo, nes susitraukinejantis pilvas ji gasdindavo.
taigi, mateme, kaip musu ziogelis nuo o,43 cm isaugo iki 2,22 cm. mateme plakancia sirdute, dziaugemes, kad labai greitai ryskejo mano pilvukas, visi tyrimai buvo idealus, kol nuojauta prierte 10 savate nuvykti pasidaryti echo. sakiau, kad noriu matyti, kad viskas gerai, nors jauciausi puikiai. Taigi, sirdute nebeplake jau nuo 8 savaites ir 6 dienos..
Kazkaip visa sita reiks isgyventi. be stipriu raminamuju neistveriu. Abrazija man dare gimdykloje, skaudu, kad ne taip isivaidzavau savo vizita ten...
taigi, mateme, kaip musu ziogelis nuo o,43 cm isaugo iki 2,22 cm. mateme plakancia sirdute, dziaugemes, kad labai greitai ryskejo mano pilvukas, visi tyrimai buvo idealus, kol nuojauta prierte 10 savate nuvykti pasidaryti echo. sakiau, kad noriu matyti, kad viskas gerai, nors jauciausi puikiai. Taigi, sirdute nebeplake jau nuo 8 savaites ir 6 dienos..
Kazkaip visa sita reiks isgyventi. be stipriu raminamuju neistveriu. Abrazija man dare gimdykloje, skaudu, kad ne taip isivaidzavau savo vizita ten...
Užuojauta, Dionėja. Aš irgi jaučiau, kad negerai. Matyt, ir tu pajutai, nors viskas kaip ir turėjo būti gerai.
Tiesiog užuojauta...
Normalu gedėti savo vaiko, savo tiek laukto ir svajoto stebuklo. Neslopink jausmų, kad ir kokie baisūs jie šiuo metu. Remkis į vyrą - jis irgi laukė, tikėjosi, saugojo... Dalinkitės jausmais, rūpinkitės savimi. Verk, kalbėk. Raminamieji nustumia jausmus tik giliau, vėliau gali visu smarkumu prasiveržti. Turi teisę dabar pykti, gedėti, rėkti, raudoti...
Aš jaučiausi tuščia, išdraskyta... O dar reikėjo grįžti į darbus, apsimesti, kad viskas gerai.
Labai liūdna, kad tokioje simbolinėje vietoje - gimdykloje - tau teko patirti visai ne tai, ko tikėjaisi.
Neatsimenu, ar šioje temoje buvo šis tekstas, man jis labai rezonavo: http://www.okaiasuza...ys-mano-vaikai/
QUOTE(Ten @ 2017 01 19, 16:27)
<p>Užuojauta, Dionėja. Aš irgi jaučiau, kad negerai. Matyt, ir tu pajutai, nors viskas kaip ir turėjo būti gerai.</p><p>Tiesiog užuojauta... </p><p>Normalu gedėti savo vaiko, savo tiek laukto ir svajoto stebuklo. Neslopink jausmų, kad ir kokie baisūs jie šiuo metu. Remkis į vyrą - jis irgi laukė, tikėjosi, saugojo... Dalinkitės jausmais, rūpinkitės savimi. Verk, kalbėk. Raminamieji nustumia jausmus tik giliau, vėliau gali visu smarkumu prasiveržti. Turi teisę dabar pykti, gedėti, rėkti, raudoti...</p><p></p><p>Aš jaučiausi tuščia, išdraskyta... O dar reikėjo grįžti į darbus, apsimesti, kad viskas gerai.</p><p>Labai liūdna, kad tokioje simbolinėje vietoje - gimdykloje - tau teko patirti visai ne tai, ko tikėjaisi.</p><p></p><p>Neatsimenu, ar šioje temoje buvo šis tekstas, man jis labai rezonavo: <a data-ipb='nomediaparse' href='http://www.okaiasuzaugsiu.lt/trys-mano-vaikai/'>http://www.okaiasuzaugsiu.lt/trys-mano-vaikai/</a></p><p></p>
Aciu uz ta teksta...
Sita forumo tema viena vieta kur galiu isliei viska ka jauciu, nes vyrui nera nieko skaudziau nei matyti mane verkiancia. Kol jis grista is darbo, as bunu jau isgerus stipriu raminamuju, kartais ir su alkoholiu.
nenoriu as gyvent, is manes iseme mano vaika... praejo keturios dienos, o visi aplinkui kas zinojo jau pamirso, jau kalba apie kita. bet as nenoriu kito. as noriu sito.. po keliu savaiciu juk jau turejau jausti judesius. kartais dar paglostau pilva, lig jis vis dar butu ten. dieve kaip as myliu ta vaikeli, o jo jau nebera...
Artimieji nejuto to vaiko savyje, tas vaikas jiems buvo tik idėja, o tu laukeisi, laukei, svajojai, planavai, jis buvo realus ir tikras, augo tavyje, tad natūralu, kad išgyveni stiprią netektį. Be galo sunku ir skaudu netekti savo vaiko, kurį, kaip rašai - tiesiog išėmė iš tavęs... Aš irgi myliu tą savo negimusį vaikelį, jis liko kaip didžiulė dovana, mano gyvenimo dalis, sunku ne tik pradžioje, vėliau, atėjus numatytai gimdymo datai, sutinkant pirmąsias šventes. Tačiau kartu jaučiu didžiulę prasmę, kad jis buvo, atėjo, nepaisant to, kad nebuvo lemta jam gimti. Ir tavasis liks tavo negimusiu pirmuoju vaiku. Gaila, kad net neturim kapo, kurį galėtume lankyti... Man padėjo tam tikras laidotuvių ritualas - sudėjau visus teigiamus testus, echoskopo nuotraukas į dėžutę, atsisveikinau.
Man labai neramu skaityti, jog rašai, kad nebenori gyventi ir kad nesulauki artimųjų palaikymo ir supratimo, kad negali to išgyventi kartu su vyru. Jam skaudu tave matyti verkiančią, tačiau negali saugoti ir savęs, ir jo - turi savimi pasirūpinti, leisti sau išgyventi tikrus jausmus, labai sunku rūpintis dar ir juo.
Norėčiau padrąsinti nebijoti pasikalbėti ir su psichologu, nežinau, kokiame mieste gyveni, jei Vilniuje, yra keli variantai, kur galima gauti skubią nemokamą anoniminę pagalbą (vėliau įdėtoj nuorodoj ir savaitgaliais Centro poliklinikoje). Jei ne vilnietė, tai čia budintys psichologai konsultuoja ir per skype: https://krizesiveikimas.lt/
Visą parą nemokamai galima skambinti į Pagalbos moterims liniją (8 800 66366) ar Jaunimo liniją (8 800 28888), kur galima pasikalbėti su specialiai paruoštais savanoriais, kurie išklauso ir teikia emocinę paramą.
Sveikutes dar karta. Gavau atsakymus is laboratorijos. Tyrimu buvo nustatytas internateurinis nestumas. Niekas nieko neaiskina kas tai yra, kokios priezastys ir ar galima buvo to issvengti. Mano spaudimas buvo 90/60. gal tai galejo tureti itakos? vizitas pas gine tik vasario 1. tai bandau pati ieskoti atsakymu...
Dioneja, internauterinis nestumas tiesiog reiskia, kad nestumas buvo gimdoje. Interna - vidinis/viduje (jei butu negimdinis, butu externa - isoreje), o uterus - gimda.
Nes kartais buna, kad hcg auga tam tikros ligos, veziniais atvejais. Biopsijos metu priezasties ir nenustato, tik pasiziuri, ar nepiktybines, kokio pobudzio lasteles.
As irgi nezinau savo nesivystancio nestumo priezasties, bet po vienos netekties niekas jos ir neiesko, jei nera akivaizdziu priezasciu, kas galejo pakenkti. Nes tai be galo dazna... Tiesiog laikoma gamtos atranka, nelaime, kad galbut kazkas buvo negerai genetiskai.
Spaudimas tikrai negalejo pakenkti, kad buvo i zemesne puse. Problemu buna su per aukstu, bet ir tai suvaldomos bukles. Man nestumo metu jis iki 70/40 krisdavo, bet daznai nestumo metu jis moterims pakrenta (del biologiniu dalyku) ir isnesioja sveikus vaikus.
Aisku labai naturalu, kad nori rasti priezasti ir ja isspresti. Labai sunku priimti, kad atsakymo tiesiog gali taip ir nesuzinoti... tad toks ieskojimu etapas, abejoniu, mastymu - normalu...
Ačiū dievui, kad forume yra ši tema...
ieskau kas kaltas. pradedu galvoti kas as pati kalta, kad per mazai saugojau, kazka dariau blogai, kazko nepastebejau..
na bet kitaip jau nebebus.
ieskau kas kaltas. pradedu galvoti kas as pati kalta, kad per mazai saugojau, kazka dariau blogai, kazko nepastebejau..
na bet kitaip jau nebebus.
