Nėštumo planavimas po abrazijos, persileidimo

O kokius konkrečiai gimdos kaklelio tyrimus rekomendavo?

Iprastini gimdos kaklelio vezio.
Bet girdejau kad dabar kazkaip naujai atlieka skystoj terpej. Jis daug tikslesnis, nes anas apie 70% tik parodydavo. Bet tas naujas nekompensuojamas ir gerokai brangesnis.
Reiks placiau pasidomet.

As taip pat po nesekmes...bet dabar po visko sulaukus jau 2 mmm sutriko ciklas kraujavimas tesiasi 5 sav...pradejau KT vartot, gleivine isvesejo....gal kam taip yra buve, ka daret???

Sveikos jungiuosi ir as I jusu bureli. Antraji mazyli planavome mazdaug pusmeti. Kai testas parode teigiama rezultata labai apsidziaugeme. Deja mazdaug devinta nestumo savaite pasirode kraujo,labai issigandau iskart nuvykau I ligonine,padare echoskopa sako negirdziu sirdeles ir vaisius atrodo ne daugiau sesiu savaiciu. Sake palaukti savaite ir eiti pas ginekologe. Deja ji patvirtino nesivystanti nestuma dave siuntima abrazijai. Po abrazijos fiziskai atrode gerai jauciuosi,laiku sulaukiau pirmuju menesiniu. Jos buvo gana gausios su kresuliais ir vis nesibaige, todel nuejau pas ginekologe ji pasake kad teks daryti pakartotina abrazija,nes gimda ne iki galo isvalyta.Teko dar karta daryti operacija. Kazkoks nesibaigiantis kosmaras. Dabar nuejau vel pasitikrinti ginekologe patvirtino kad viskas gerai ir sake kad jau po pirmuju menesiniu galiu planuoti vel vaikeli . Tikiuosi dabar jau viskas baigesi ir galesim stsigave vel planuoti vaikuti.

Sveikos damos,
Na aš ne naujokė, bet šioje temoje - naujutėlė....kažkaip jau man per sunku pasidarė, todėl norėjau kam nors pasipasakoti iš Jūsų, tikiuosi suprasite mano nerimą...
Nors su kitų bėdomis manosios atrodys tik smiltelės, bet pačios žinot, kaip širdyje nesmagu...
Su vyru nusprendėme, jog jau atėjo laikas šeimynai ir po 8 metų saugojimosi nesisaugojome...ir ką Jūs galvojat, ėmė ir užkibo. Na šito tikėjausi mažiausiai. Su vyru kalbėjom, kad Dievulis mus tikrai myli...bet deja....atėjus 6 savaitei žirniukas pabėgo... gydytoja komentavo, kad tik užsikabino ir nebesivystė.... nemaniau, kad tai pergyvensiu, nors visi aplinkiniai ramino, kad neverta taip sielotis, vis vien su emocijomis sukovoti sunku...
Kadangi mano organizmas atsistatė labai greitai ir sėkmingai, gydytoja liepė nieko neatidėlioti ir toliau gyventi savo planais....bet vat štai jau antras mėnuo nebekimba.... šiek tiek neramu, kodėl pirmą kartą taip staiga, o vat dabar kažkas tarsi užsikirto... jeigu nebūtų kibę iš pat pradžių, gal tokių dvejonių nebūtų, nes daugumai iš pirmo karto nepasiseka, bet labiausiai neramina klausimas "kas pasikeitė, kad nebeišeina???"
Sunkiausia tai, kad kiekvieną kartą sulaukus mm nebesivaldau, niekaip nepajėgiu susitvarkyti su savo emocijomis. Vyras kaip visi ko gero, į šias situacijas žiūri kiek ramiau, bet aš tarsi jaučiu kokią kaltę, kad nepasilieka pas mane tai ko reikia ir jam vis aiškinu, kad " tau kitaip, nes ne tu turi pastoti", o jis labai nerimauja dėl manęs ir mano emocijų. Sako, man taip pat apmaudu kad taip gaunasi, bet labai tavęs gaila, kad taip reaguoti ir sielojiesi...
ai vat tokia ta manoji istorija... gal kuri turėsite ką pakomentuoti ar kaip nors nuraminti... Na ji tikrai nėra tragiška, bet tiesiog reikia draugijos, kuri gyvena tokiais pačiais rūpesčiais..

Moteris ne kiekviena mėnesį pastoja, bent jau pusei metų reiktų nusiteikti Žinoma, vyresnio amžiaus nepatartina ilgai laukti

pirma dukra gaudem beveik du metus. Su kiekvienu menesiu stresavau vis labiau, nors ramindavau save, kad tai tiesiog parodo, kad liko menesiu maziau iki pastojimo, nes vistiek uzkibs. Deja tai neramino, itampa perejo ir vyrui, tai tapo darbu, o ne vaiko pradejimu is meiles. Atlikom visus tyrimus, isvada viskas gerai pas abu, pabandem net IUI, nepavyko. Ir atejo diena kai mane atleido is darbo, tokio kuriame gaudavau tikrai daug, kur tikejausi, ramiai iseit i dekreta ir po motinystes atostogu turet kur gryzt, deja likau be pajamu saltinio. Rankos nusviro visai. Va ta diena uzdejau ant visko, pasiemiau du mazus kaciukus, kuriu ilgai norejau, bet juk norejosi daryti viska tvarkingai, pirma pasigimdyti, paauginti, o tada apie augintinius galvot. Pradejau tiesiog gyventi ir ta pati menesi pastojau. Moralas tas, kad elementariausia itampa, laukimas, nerimas trukdo pastojimui. Tai vadinama psichologiniu nevaisingumu ar kazkaip panasiai. Matei juk, kad gali greit pastot, vadinasi viskas yra gerai. Tiesiog atsipalaiduok, megaukis buvimu su vyru, nevaryk ir vyrui itampos. Lengva kalbet, sunku taip daryt, bet taip tik tai padetu. Tad nosi auksciau, tikrai pagausit zirniuka, isnesiosi ir pasigimdysi, tik atsipalaiduok
Papildyta:
O man si menesi svente. Pa abrazijos metus mano mm buvo ne mm, o tepliojimas pora dienu. Va rugsejo men padare histeroskopija, nuliudino, kad tikrai mano gimda svari, nera net ka pajudinti, gleivines nerasta. Tad nezinau ar cia nuo to, kad jau daugiau nei menesi nakvisu alieju geriu, ar nuo to, kad ilindo i ta mano gimda, bet pirmas ciklas kada plaukiu, esu devintam danguj, niekad nemaniau, kad gausiomis menesinemis galima dziaugtis tad vienu zingsneliu naujo pastojimo link esu , ech... kaip gera dziaugtis mazais dalykais

Mano visi "užkibo" tada, kai numodavau ranka ir nustodavau skaičiuoti ir planuoti. Kai širdyje ir galvoje ramybė, kai pradedi gyvent dėl savęs
Taigi, šalin niūrias mintis ;)

noriu parasyt cia, gal bent vienai is jusu ikvepti stiprybes. Pâti pries keleta metu lankiau sia tema tarsi darba - reguliariai rytai prasidedavo kartu su panasius istoriju/likimo (tada t'ai atrode kaip nuosprendis) moterimis.
Dabar kai pagalvoju t'ai mes su vyru niekada labai nesisaugojom, nors ir per daug neplanavom. Pamazu pradejo kirbet nerimas, kad jau per ilgai vaikai neateina n'es vis atrode, kad gi uztektu ir to vieno karto "netycia". Pradejau atidziau sekti savo cikla ir po gero pusmecio pastojau. Kiek l'aimes, planu kaip cia mes ta ir ana dabar.. Po poros savaiciu Pradejau kraujuot-lekem i priimamaji-laukem kelias valandas-vaginalinis echo-ne nieko nematau-nestumo nera/nebera-nusiraminkit-taip jau buna-labai daznai-gamtos atranka ir tt. Nusiraminom gana greit, n'es turbut dar nebuvom susigyvene su ta mintim, nebuvau spejus nei pas ginekologa nueiti. Planavom toliau, sikart testus gadinau Kone savaite po ovuliacijos. Kokiu tik nebandziau - ispudingais kiekiais, ardydavau priés saule balkone, kad bent kokia vilti, bent vos vos rausva juostele pasukus tam tikru kampu priés sviesa, praejus kad ir desimtims minuciu.. Po metu vel pastojau. Pirmas vizitas écho sirdele plaka graziai 7savaites. Antra po menesio. Déjà nebematau sirdies veiklos-man labai gaila- 9,5savaites-turetu buti 11- nesivystantis-abrazija uz poros dienu-taip jau nutinka-gamtos atranka-milijonams moteru. Ta laika prisimenu kaip per migla - labai daug asaru, neatsakytu klausimu, paskui panirau i kazkokia apatija, lyg ir depresija, labai ilgai kaltinau save, juk is manes mano vaikai pabega. Nors po abrazijos atlikti tyrimai nedave jokiu atsakymu. "taip jau nutinka" palingavo galva senas ginekologas ir dar pradejo, kad jo zmona turejo tris persileidimus bet siai siandien jie turi dvi dukras. Kuri laika buvom apleide ta tema. Tiesiog apeidavom ratu. Mazdaug - gal mums neduota n'a ir nereikia. O jausmas, kad VISOS aplink tik ir laukiasi - pazistamos, drauges, bendradarbes. Po to buvo dar du teigiami testai. Zinojau kad nesites - savaite ir ateidavo menesines. Pamazu nustojau net ir juos darytis jei veluodavo keleta dienu..nes vistiek ateidavo. Tiesa, priés metus vis delto pakeiciau ginekologa. Gana abejingai ejau i tuos naujus tyrimas - genetiniai abieju su vyru geri, gimdos nuotrauka gera, issamus kraujo tyrimai n'a tik vos vos virs normos homocisteinas, vyro zuvytes letokos, bet is esmes viskas gerai.. Uzsienio literaturoj prisiskaiciau, kad homocisteinas daznai buna ankstyvu persileidimu priezastis, kad sureguliuot pakanka folio rugsties. Ginekologas tik syptelejo. Uzsikabinau uz tos minties. Taip norejosi konkrecios priezasties kodel man taip.. Siu metu vasario 29d buvo lygiai 4metai nuo mano abrazijos. Taip nelaukiau tos dienos, slampinejau kaip nesava, menesines vel velavo pora dienu, ô jausmas tarsi tuoj tuoj prasides. Ziuriu namie paketai baigesi, po darbo uzsukau i vaistine ir nusipirkau ne paketu, ô nt. Jau kuris laikas nebeardziau tu nestumo testu tad... Siandien man iki gimdymo lygiai 3 savaites. Ka as tuo noriu pasakyti? Buna ir taip. Kai kuriu musu kelias iki vaiku daug ilgesnis, ir skauda labiau. As turbut iki siol netikiu ir nepatikesiu kol nepaimsiu savo mergaites ant ranku. Paskutines echoskopijos metu saké kad ji turi daug plauku, kad jau 2,5kg.. O man vis dar norisi isiznybt. Is mano laiku lankytos sios temos mes 6 su laiminga pabaiga siandien. 6 is 8. Esu tikra kad ir like 2 mus pasivys. Zinau kaip kartais sunku. Zinau kaip svyra rankos. Bet persileidimas dar ne nuosprendis. Viskas tikrai gali buti gerai.

Ačiū milou, istorija ištiesk įkvepianti. Sėkmės Jums ir kuo didžiausios

Klausimas ar vartojat kokius nors papildus , bitaminus ir pan , po tokiu situaciju, ypac planuojant pabandyti ne uz ilgo