Laikykis 
Mes, atsimenu turejom juru kiaulyte Cipsa. Mylejom, lepinom. Ir patys taip iseina uzmusem. Dar ir dabar nenori nei vienas seimos narys apie tai kalbeti. Pas mus salione buvo sofa - kampas. Patalyne issiimdavo pakelus dangti. O mes Cipsui leisdavom palakstyti po buta kartais. Ten meile dukrytes vyresniosios buvo, miegodavo susiglaude pietu miegucio. Na zodziu kazkuris darem ta lova, t.y. nuleidom dangti, ir nepasiziurejom kad Cipsa paleido dukra palakstyti. Ir amen...Radom tik vakare ir jau po viskam. Tai baubem visi, ir nei vienas nezinojom kuris Cipsiuka uzmuse, nes dangti darem ir as (paklode dejau), ir vyras (pagalve pamirses idet). Na zodziu...Po to dicke tiek raudojo, kad vyras paknopstom leke i Kika (dar dirbo vakare), ir nupirko kita kiaulyte, nes buvo neimanoma istvert dickes raudos. Va tokia tik patirtis musu su netektim.
Busiau - aciu
