Depresija

Viską tą aš suprantu, kad reik spręst, ir psichologė sako. Bet niekas taip greit neišsisprendžia...

Aš irgi per vėlai vis pasprunku. Žinai, mano šiuo atveju galima sprukt bet kada. Bet žinau, kad aklai sprukt kvaila. Kur nuspruksiu, ką tada darysiu? Tokius dalykus reikia sustrateguot bent kiek.
Iš kitos pusės tai dar sveriu. Tikrai ne viskas man ten nepatinka. Tiksliau, gal reikėtų sakyt, yra kas patinka. Tik kad, panašu, tie patinkantys dalykai nebeatsveria užknistuvo.

Šian, kai buvom susidūrę, po to grįžau irgi skaudančia makaule. Jei ryt ne į darbą, būtų dzin. Dabar žinau, kad užsisuko čia irgi ilgam.

Aš nesidepiliuosiu kojų. Tik niekam nesakykit. Galvoju, gal užknistuvas išsigąs ir pabėgs.


Dėl sportų ir depresijų ryšio diskutuojat. Kiek savo kailiu esu patyrus, man vis tiek atrodo, kad sportais ir gamtom galima "gydytis" neįsisenėjusias ir ne per sunkias depresijas. Aš nežinau, ar čia tik man taip šviečia, ar taip ir yra, kad dvasinių dalykų fiziniais nepaveiksi. Na koks ten sportas, ir kam, kai žmogus gyvent nebenori - nesimato jokios prasmės tame.
Pvz. aš buvau nusiteikus šiandien, kad eisiu į ekskursiją. Atėjo toks nerimas, be verčiau save eit. Po to bandžiau galvot: BET GI IŠĖJAU. PLIUSAS.
Bet tas pliusas gal labiau prieš kitus žmones piaras, man pačiai neteikiantis jokios satisfakcijos. Ok, gal turėsiu prisiminimą, nesakau, kad blogai. Bet nerimo pasisėju tik dar daugiau.
Ko gero, vienintelis dalykas, kuriuo galiu save apramint, yra malda. Man tai atrodo prasminga, nes tada galvoju ir apie kitus, ne tik save. Bet aš tikinti, tai todėl man tai prasminga.

tai, kad ir tie nevisada padeda

sportuojant gaminami endorfinai - "laimes" hormonai. depresijos viena priezasciu taip pat hormonu pusiausvyros sutrikimas gali buti. tad tai netgi labai susije.
tiktai suprantu ta dalyka, kad sunkiai sergant prisiversti reguliariai sportuoti yra nezmoniskai sunku.

O kaip tada, kai iššaukia kaltės jausmą? Irgi skaitos, kad endorfinų prisigamino?
Nebetikiu.

Kaltea jausna del sporto? Kodel?

O kodėl vieni mėgsta saldžiai, kiti aštriai? Tas pats beveik...
Esu rašinėjus apie savo kaltės jausmus kaip ten kas kodėl, nebenoriu kartotis. Nžn., kaip ten kitiems būna.

Sporto naudos tikrai neneigiu. Jei ne sielai, tai kūnui vis tiek nauda. Tik sakau, kad fiziniai veiksmai yra per skysta, kad vien jais paveikt egzistencines mintis ir pojūčius.

dar beskaitydama Night prisiminiau
prieš keletą metų čia buvo tokia teorija kaip išvesta turbūt galima sakyti
bybb.. ir lopetos
zodziu dirbt ir dulkintis ir jokiu depresiju nebus

Kalte del sporto nes neva rupinieai savo fiziniu kunu kaip kokia tustybe?
Bet cia nuomone.
Yra daugybe tyrimu, kurie patvirtina fizines veiklos nauda zmogaus nematerialiajam kunui. Tai buvo zinoma dar senoves romos ( ar graikijos??) laikais - sveikam kune sveika siela.
Ir kalba eina ne apie uzpakalio stangrinima, o apie bendra zmogaus sveikata ir savijauta.

Ką tik grįžau iš treniruotės. Jq veda geras kinezikas. Ir prižiūri, kas pratimai būtų tiksliai atliekami. Tai reikalauja didelės koncentracijos, nes pratimai sudėtingi. Taigi treniruoji ne tik raumenis, bet ir koordinaciją, dėmesio sukaupimą, mastymą. Labai faina.

Tikiuos niekada neišgyvensi laikų, kai regėsi kiek kitaip.
T.y., `sunkesnių`ilgų depresijos epizodų.

Gi sakau, kad niekas neneigia sporto naudos. Tiesiog depresijų sunkumai skiriasi. Iš to seka daug reikalų - būna, žmonės kompo nepajėgia įsijungt, pasiūlykit jam pasportuot sukaupus valios jėgas... Arba ištiktą, kad ir lengvos psichozės. Valia jau nelabai padės, turbūt?
Be abejo, esant lengvai/vidutinei depresūchai gali būt puikiausias savipagalbos būdas. Bet suabsoliutint nereiktų.
Be to, jei taip žiūrėt, "įrodyta" daug daugiau būtų, nei sportas, kad sau pagelbėt - meno terapija, šviesos terapija, miego terapija, šalčio terapija, biblioterapija, nžn kokių ten dar, bet jų n. Ir tas įrodyta sąlyginis, nes MANOMA, kad smegenyse trūksta arba serotonino, arba/ir dopamino, arba dar ten ir dar kažko. Vaistus gi bandymų būdu atitaiko.

Iš vienos pusės tokie elementarūs neigiami pojūčiai, bet kad ne visad jie primityviai pasiduoda. Nors gal čia labiau išimtys, nes gi irgi sako, kad depresijos epizodai nesitęsia ilgiau nei pusmetį, berods. Jei gydomasi ir nepasiduoda, jau laiko požymiu, kad depresija "nešvari" (kaip kad man, pvz.). Nors visa tai, be abejo, priklauso ir nuo asmeninių savybių.


Nžn kam čia rašau, niekas nepasikeis nuo tų rašliavų.

Noriu į dangų.

Night,

as gi su tavim net ir nesigincijau del to, kad esant sunkiai savijautai pagalba sau bet kokiu budu ,tame tarpe ir sportu, suteikt labai sunku. gal net pora kartu parasiau tai.

o ten tuose stacionaruose buna kokios mankstos ar kokia fizine veikla?

Būna. Jie ten tuos visokius `būrelius` vadina užsiėmimais. Vienas jų buvo vad. psichomotorika - tai ten tokia mini sportosalytė. Kažkiek su treniruokliais pasimankštint, kažkiek su kamuoliais, kažkiek su lankais, kažkiek šiaip mankštelės.
Tiek, kad niekas ten neleidžia kada nori (gal ir suprantama, - ten gi vieni durniai ), o tiesiog tų būrelių laiku "trenerė" praveda tas mankšteles. Dabar priminei - ji mane buvo padresavus kaip kvėpuot, kai nerimas užeina.
Po to šokio - judesio terapija. Daug kam patinka, man tai griūk negyvas. Norėjau bėgt ir rėkt, bet neturėjau jėgų. Irgi ateina "trenerė" kalba tokiu hipnotizuojančiu balsu, groja kažkoks muzikinis fonas ir pagal jos kalbą, reik atpalaiduot visus galus ir įsivaizduot šilumą tam tikroj kūno daly tuo metu raitantis, kaip kam fantazija neša. Tiesa, visą tai reik daryt be batų. Kadangi buvau tik kartą šitame tūse, tai nieko aš nesiaviau, nes viena kojinė buvo su skyle, o kita su dviem. Aš ten trypiau su batais, kiti durniai voliojos, buvo smagu. Pamenu, dar trintis nugarom reikėjo. Jaučiaus išprievartauta. Tai buvo labai baisu. Nors dabar galvoju, kukli buvau durnė. Negi jie nematę durnės su skylėtom kojinėm?

Visa laimė, kad jokios prievartos nėra - nenori/negali, tai gali sėdėt ir nejudėt, bet karts nuo karto vis tiek atsargiai siūlo judintis.
Ir šiaip liepia užsirašyt į tuos būrelius, bet jei nepatinka pabandžius, reik pasakyt ir gali neit, rinktis kitą arba nieko nesirinkt.
Iš išbandytų man tik vad. dailės terapija galiu sakyt, kad patiko. Tepliot jėgų turėjau. Po to tas tepliones reikėdavo aptart. O teplionei užduodavo temą, bet buvo galima tepliot pagal savo temą (nu nes kaip durnius gali pataikyt į temą...).

Va, kaip aš išsamiai. Net nžn., ar siūlyčiau apsilankyt.