***Mūsų katytės ir katinėliai***

Busy dėl daugintojų pritariu. Kitas dalykas, jie ir visi kiti, daugina principu "Kas nors paims", jei nepaima, randi prie prieglaudos dėžutę.

Apus kūno kalba kažkokį signalą duodavo. Arba vienas iš tų retesnių atveju, kai iš kūno kalbos nepasakysi, kad puls.

Pristatau savo naują galvos skausmą. Susiruošiau į parduotuvę, paskambino pažįstami iš gretimo namo, prie rūsio sėdi mažas kleckas ir miaukia iš baimės.
Vietoj maisto parsinešiau Luną namo.
Susirgo kalici. Pusė liežuvio buvo viena opa. O žinot ką tas mažas padarėlis padarė? Kol sirgo 0,5 kg prisiaugino. Jau sveika, siaučia, murkia, mėgsta glostymus. Parsinešus irgi buvo pšššš. Bet vėlgi, niurkiau ir dzin, nes iš kūno kalbos matai, kad šnypščia, nes baisu, bet nieko nedarys.

Kokybė siaubinga, nes su telefonu fotografuota. Šįryt.

Colomba as ji suprasdavau.... Matydavau ispedavau ....
Dabar dar visi sveciai na cypackak pas mus vaiksto, nors Gufa gėrio iikunijimas, Romcino baime dar gaji
Papildyta:
Nu kur gi ahabi .... Kaip jie ten pernakvojo?

Rastė laiko ją įkaite

Labas, Plepės

laikiu žinių apie Rastę

Ispirka silke duosim?

Nepraeis cia taip pigiai

Maciau buvo prisijungusi, kazka rase ir vel dingo. Itariu Raste uzemusi visus namus, peremusi visus interneto tinklus, elektroninius pastus, pati bande rasyti mums, bet matyt nepavyko

Įsiveliant į diskusiją apie daugintojus...

Jei nori tam tikros veislės gyvūno su tam tikrom apibrėžtom savybėm, tada imi tik su dokumentais.
Jei tau reikia tiesiog šeimos draugo, tai imi bet kokį: "bokserį", "aviganį" ar "lenciūginį". Kad ir iš prieglaudos. Nėra prasmės už jį mokėti didelių sumų. Bet visada lieka loterijos elementas.

Aš turėjau patirties su gera ir su bloga neveisline kate. Ir su mūsų vaikų būriu mes nenorėjome loterijos. Todėl "googlinom" veisles ir paskui važinėjom po veislynus. Tiesa, buvom ir prieglaudoj, bet ten niekas "neprilipo". Prilipo Tytė
Šunį jei pirksim, irgi veislinį. Kada nors...

Labas rytas Ačiū už Jūsų nuomones, patarimus, barimą , abejones ir paskatinimą. Skaičiau kiekvieną pasisakymą atidžiai, kad nieko nepraleisti. Pirmiausia noriu pasakyti, kad nesu vėjavaikė, tiesiog užsimaniusi katino. Taip pat neketinu mesti jo lauk ar kažkam vėl atiduoti. Pastarasis variantas būtų tuomet, jei tikrai viską padarius vaikų nepriims ir puldinės. Manau niekas, ne tik aš, nenortų nejaukiai ar nesaugiai jaustis savo namuose.
V-Rinė mes jos neimam į rankas ir neguldom ant savęs. Vyras atsigulė ant lovos su knyga ir netrukus ji įsitaisė ant jo. Paskui vakare kalbėdama telefonu ant tos pačios lovos atsiguliau aš. Ji gulėjo man ant krūtinės, snukučiu glaudėsi man į veidą, murkė, o aš švelniai ją glosčiau.
Šuniuką uždarome kitame kambaryje, katytės kambaryje durys atidarytos, kad ji jaustųsi rami, saugi ir neuždaryta. Tačiau kol kas iš "savo kambario" ji neišeina. Vaikai nemaži, supranta ir prie jos nelenda. Dukrytė vos įeina į kambarį, prie jos glaustosi iš karto, o sūnų pamačiusi šnypščia. Vyras mano, kad ji galėjo būti mušama galbūt vaikų. Jis katinų nebijo visai, beje.
Mes visi puikiai suvokiame, kad katei yra stresas ir stengiamės, norime suteikti jai meilę, bei namų šilumą, tačiau, kaip jau minėjau nelabai norime grėsmės sau. Reaguoju į kūno kalbą. Stebime kada vizga visa uodega(džiaugiasi), kada tik galiukas(pyksta), kada ausys "atitrauktos" atgal. Mokau ir vaikus.
Aisttaip, sutinku patirties neturiu su katėmis "stabilios" psichikos, ką jau kalbėti apie "nestabilią" baimės paveiktą psichiką. Seku temą "kaip užsiauginti gerą katę", nors kone visus atsakymus gaunu iš jūsų.
Didelė mano baimė yra dėl Tučio ir netrukus atkeliausiančio Mako. Rastės akimis žiūrint, tai priešai, taip, bet iki Mako atėjimo liko lygiai mėnuo. Kol kas visos galimybės yra būti jai atskirtai, pratintis vieniems prie kitų. Ji jau žino, kad čia gyvena ir šuo. Vis dėl to šiandien tik trečia diena dar...
Kas liečia mano vižlą... jis visada liks mano. Didžiulis sukrėtimas ir nelaimė nulėmė jo išvykimą. Labai ilgas apsisprendimas už ir prieš.. net nenoriu prisiminti, nes ašaros kaupiasi. Nekalbu apie jį, nes nenoriu klausimų, nenoriu "teisintis" užėjus saldžiam prisiminimui pasidalinau su Jumis nuotraukomis ir gavau atkirtį, kad įsigijau ir pamečiau... beje, jo būdas man labai tiko, net nemoku paaiškinti, Tutį auginu ir mylių, o vižlas visuomet išliks MANO šuo širdyje...Joks jorkas ir kitos veislės šuo nepritaps jam ir nieko nemylėsiu taip, kaip mylėjau SAVO vižlą.
Nenoriu būti "loterijų" lošėja. Jei Rastutė vis tik puldinės ant vaikų, jai bus sunku rasti namus, nes galės gyventi tik su suaugusiais žmonėmis.

Šįryt buvo sesuo mano namuose. Sakė katytė labai meilė ir visai neagresyvi. Kadangi ji pati augina katę, be baimės su ja pažaidė, ir katė tuo džiaugėsi.
Dukra, paskambinusi pasakė, kad katytė sėdėjo jai ant kelių ir murkė, tačiau vos tik dukra sugalvojo stotis, ji pradėjo urgzti. Dukra liko sėdėti, kol katė pati nulips. Pasakiau, jai kad reikėjo stotis ir eiti. Bet jei atvirai, pati būčiau bijojusi ko gero atsistoti.

Tai tiek iš mūsų gyvenimo su pamestinuke. Dabar mes ramiai, stengsimės gyventi taip, lyg čia būtų šimtą metų be šių metų. Pratinsimės vieni prie kitų. Labai tikiuosi, kad ji pradės eiti iš savo kambario ir nebešnypšti, nepulti ant vaikų.

Gražios visoms darbo dienos
Papildyta:

baikit merginos, žvengiu į delną bosas kitam kabinete, kolega priešais, o aš su akiniais rašau jums, tipo smarkiai dirbu rimtu veidu

Ahabi, esi šaunuolė, ir niekas neturi teisės moralizuoti, ir nemoralizuoja. Darai viską taip, kaip reikia. Kartais net ir viską padarius gali tekti atsitraukti. Nemanau, kad kas nors norėjo tau papriekaištaut

Kai neliko mamos, parsivežiau jos katę - mano globotą, gyvenusią su mano chebra dabartinėje jos sudėtyje... Ir po gero pusmečio turėjau pasiduoti - katė buvo nelaiminga, kiti katinai buvo nepatenkinti, nelaiminga buvau ir aš, nes teko išmesti pusę sum**žtų namų... Ir joks atkaklumas šioje vietoje visai niekam garbės nedarytų juk Man pasisekė rasti jai gerus namus, ir va - visi laimingi - aš, kad namai švarūs ir katė saugi, katės šeimininkai - kad turi puikią draugę, katė - kad ji viena namie princesė

apie tai jau esam trumpai kalbėję ankščiau su juo, jam aiškiai paskiau, kad arba iš veislyno arba iš prieglaudos, kad jokio daugintojų rėmimo.

Labas rytas visom Ojej kiek nuoykių ir grožybių čia pas mus Nesukomentuosiu, nes dar lekiu gi visko paskaityt. Visiems pūkuotiem grožiams po pakasiuką, ai, tiek jau to, po pakasiuką ir sausanosiams

ahabimeni, sunkoka,- tačiau apie viską merginos jau parašė. Kantrybė ir meilė katytei padarys stebuklus tikrai greičiau nei pati tikiesi. Aš paprieštarausiu toms, kurios svarsto apie Rastukės agresyvumą Atlaiskit, taip sakant, bet jaučiuosi turinti tam teisę . Turėjau genetiškai pažeistą katytę. Tikra žinau ką reiškia agresyvus, visiškai nejaukinamas gyvūnas. Atsinešiau tą padarėlį iš gatvės visai mažulyę. Ir, deja, visus penkerius metus juodas košmaras... Kai pirmą kartą ji iššoko iš penkto aukšto, laksčiau po visą mikrorajoną jos ieškodama. po kokių 3 parų radau. Kai po pusmečio nutaikius momentą ji iššoko antrą kart, ieškojau, tačiau rast nebepavyko.( buvau dar nepilnametė, nelabai įsivaizduoju kaip mano tėvai tvėrė tą mano augintinę) Mano pusseserė genetikė, tai ji labai įdomiai man daug ką paaiškino, todėl, nesijuokit, bet jau būdama paauglė buvau laaaabai pikta ant daugintojų. Kipa nebuvo mano pirmas katinas. Todėl prižiūrėti, draugauti su ja ir mylėti mokėjau. Bet jos laukinis genas buvo gerokai stipresnis. Taigi ahabimeni, jūsų Rastinukė tikrai neturi jokios laukinės agresijos bruožų. Ji bijo. Ji labai nori draugaut su žmogum, bet labai bijo. Tai, kad pati šiek tiek prisibijot katinuko, na, tai praeis Susipažinsit, susidraugausit ir vėliau stebėsitės kaip gi be katino tiek metų.... O katinas ką, užvers kokį vazoną ant galvos, pasirpinsit mėlynę ir vėl džiaugsitės murkimu.


Oi, Šponkiuk, literatūros neturiu, tačiau brolio šeimyna ( kad juos kur) taip iš daugintojų įsigijo bokseriuką. Jergutėliau, šuo beviltiškai nestabilus. Gerai, kad jie name gyvena, tai šuo gamtinius reikalus atlieka nuosavam kieme. Jo neįmanoma išvedžiot. Ir taip nuo mažų dienų. Vos pabandai išvest už vartų, košmaras kažkoks. Blaškosi, viduriuoja ir t.t. Šuo visiškai nevažiuoja mašinoj, todėl bendrai viskas labai komplikuota. Tačiau didžiausia bėda, kad tas bokseris labiau primena Kurtą. Patikėkt jis šeriamas, bet aš vis pakraupstu jį pamačius. Įsivaizduokit bokserį, kurio šonkauliai matosi... Na jis tiesiog neėda, o jei ėda, viską po pusvalandžio ir padeda. Ligos jokios nieks nerada. Vet. liūdnai kinkuoja galvą ..." pridaugintas".

Beje, šįryt atėjau į jos kambarį paimtii rūbų, išvaliau kakučius. Ji aplink vaikščiojo, bet nesiglaudė prie manęs. Atėjo dukra, prie jos glaudėsi.
Kvaila mintis. Sesuo sako, kad katės supranta daugiau nei mes tikimės. Apart jos, man vakar prakalbus, kad ją atiduosime, ji supyko ir pas mane neina