Labas rytas visom
Ojej kiek nuoykių ir grožybių čia pas mus
Nesukomentuosiu, nes dar lekiu gi visko paskaityt. Visiems pūkuotiem grožiams po pakasiuką, ai, tiek jau to, po pakasiuką ir sausanosiams
ahabimeni, sunkoka,- tačiau apie viską merginos jau parašė. Kantrybė ir meilė katytei padarys stebuklus tikrai greičiau nei pati tikiesi. Aš paprieštarausiu toms, kurios svarsto apie Rastukės agresyvumą
Atlaiskit, taip sakant, bet jaučiuosi turinti tam teisę
. Turėjau genetiškai pažeistą katytę. Tikra žinau ką reiškia agresyvus, visiškai nejaukinamas gyvūnas. Atsinešiau tą padarėlį iš gatvės visai mažulyę. Ir, deja, visus penkerius metus juodas košmaras... Kai pirmą kartą ji iššoko iš penkto aukšto, laksčiau po visą mikrorajoną jos ieškodama. po kokių 3 parų radau. Kai po pusmečio nutaikius momentą ji iššoko antrą kart, ieškojau, tačiau rast nebepavyko.( buvau dar nepilnametė, nelabai įsivaizduoju kaip mano tėvai tvėrė tą mano augintinę) Mano pusseserė genetikė, tai ji labai įdomiai man daug ką paaiškino, todėl, nesijuokit, bet jau būdama paauglė buvau laaaabai pikta ant daugintojų. Kipa nebuvo mano pirmas katinas. Todėl prižiūrėti, draugauti su ja ir mylėti mokėjau. Bet jos laukinis genas buvo gerokai stipresnis. Taigi ahabimeni, jūsų Rastinukė tikrai neturi jokios laukinės agresijos bruožų. Ji bijo. Ji labai nori draugaut su žmogum, bet labai bijo. Tai, kad pati šiek tiek prisibijot katinuko, na, tai praeis
Susipažinsit, susidraugausit ir vėliau stebėsitės kaip gi be katino tiek metų....
O katinas ką, užvers kokį vazoną ant galvos, pasirpinsit mėlynę ir vėl džiaugsitės murkimu.
Oi,
Šponkiuk, literatūros neturiu, tačiau brolio šeimyna ( kad juos kur) taip iš daugintojų įsigijo bokseriuką. Jergutėliau, šuo beviltiškai nestabilus. Gerai, kad jie name gyvena, tai šuo gamtinius reikalus atlieka nuosavam kieme. Jo neįmanoma išvedžiot. Ir taip nuo mažų dienų. Vos pabandai išvest už vartų, košmaras kažkoks. Blaškosi, viduriuoja ir t.t. Šuo visiškai nevažiuoja mašinoj, todėl bendrai viskas labai komplikuota. Tačiau didžiausia bėda, kad tas bokseris labiau primena Kurtą. Patikėkt jis šeriamas, bet aš vis pakraupstu jį pamačius. Įsivaizduokit bokserį, kurio šonkauliai matosi... Na jis tiesiog neėda, o jei ėda, viską po pusvalandžio ir padeda. Ligos jokios nieks nerada. Vet. liūdnai kinkuoja galvą ..." pridaugintas".
, kol rašiau jau atsirado tavo pasisakymas. Žinai, ką, o jei pamėgint tokį keistą sudrauginimo su Tučiu variantą. Nupirkti naują žaisliuką. pirmiausia tą žaisliuką duoti pažaist šunyčiu. po poros dienų,kai Rastukė jau bus drąsesnė artinti prie jos tą žaisliuką bet jau truputį patrupinus ant jos katinažolės. Jei labai pyks, paraukti, jei bandys žaisti - po kokios dienos vėl žaislą duot šunyčiui. Mergaitės, nemuškit. Mum su drauge taip pavyko, todėl ir siūlau. Na, o dėl vaikų, galiu lažintis - šita katytė, kai apsipras,- vaikų tikrai neskriaus. Tikiuosi, kad po savaitėsjau galėsiu sėdėt nosį užrietus ir sakyt " va, matot, o ką sakiau.."
Dar tokių istorijų negirdėjau. Liūdna 
pritariu, išgaruos garbanytei visos baimės ir bus laiminga meili katukė. Dėl žaisliuko tai, manau, mintis gera. Žais ar ne su žaisliuku, bet bus šalia daiktas su Tučio kvapu. Manau ir šiaip bus galima katytei netili kur padėti kokį daiktą su Tučio kvapu 
Ant naujos kaldros, naujo satininio uzvalkalo. Jibitute... 
Kas baisiausia, kad kaldra dvigule netelpa i skalbianke, palikau dabar taipo, teks gryzus is darbo merkti kazkur bent jau ta dali
