Depresija

puiku, kad dauguma čia rašančių jaučiasi geriau tas labai matyti iš neišsenkančių temų ne į temą, kurių vieta tikrai ne šiame skyrelyje. Tuo ir pasidžiaukim, kol mūsų iš čia nevaro. Pastoviai skaitau jus, labai įpratau sekti šią temą, "etatines" jos dalyves naujokių čia nebūna, tik epizodinės gal ir gerai.. Man sekasi normaliai. T.y. jaučiuosi normaliu žmogumi, nes turiu darbą, todėl nesėdžiu išvien namie ir nesu daržovė. O ja labai greitai tapčiau, nes vakarais ir savaitgaliais dažnai pasineriu į daržovės būseną. Tai yra savotiškas savęs kankinimas, nes man labai negera ilgai sėdėti prie kompo ar telefono, pasidaro vos ne fiziškai bloga, skausminga, bet ir labai psichologiškai pavargstu, bet vis tiek sėdžiu ir save kamuoju, nes per sunku yra prisiversti daryti tai, ką reikia, nors ir puikiai žinau, kad tada jausčiausi žymiai geriau visom prasmėm. Nieko tokio šiek tiek pasėdėti, patinginiauti, bet ta prokrastinacija po kelias valandas vakare ir kartais po pusdienį ar daugiau savaitgaliais yra košmaras. Aš tyčia tą darau. Arba labai dažnai savaitgaliais ryte atsikėlus iškart griebiu telefoną ir skaitau internete kokią valandą, tada keliuosi ir jau jaučiuosi blogai. Bet pasiguost galiu, kad taip būna ne visada. Pradėjau vėl sportuoti, todėl kartais vakare pasportuoju, arba ir savaitgalį. Pasitvarkau, labai retai pagaminu ką nors. Su drauge kokia susitinku. Parūšiuoju spintą, pavalau ką nors, su šuniu, su vyru išeinu. Tada labai gerai jaučiuosi. Save analizuoju, kadangi pas psichologę nebevaikštau, kad tuo prokrastinavimu aš bėgu nuo savo minčių, nuo atsakomybių ir veiksmų, kas susiję su ateitim ar ką reikėtų verčiau daryti dabar. Ir darbe labai nusikalu, kartais tiesiog baisiai, nes neatsitraukiu nuo darbo iki blogumo kartais, kas iššaukia nervus didelius, neretai daug stresuoju, nemažai įtampos, kurios gal kitas žmogus tiek nejaustų. Su kolegom santykiai irgi būna įvairūs, aš tokia truputį nesociali būtybė jaučiuos, dažnai reaguoju, kaip atrodo nereikėtų, suvokiu ne taip. Bet man ten vis tiek patinka ir reikia man tokio darbo. Kvaila, bet jausčiausi blogai dirbdama kokį ramų, be didesnės kasdienės įtampos, ar kokį laisvesnį darbą. Gal kažkada gyvenime bus kitaip, gal mokėsiu kitaip ar išmoksiu, turbūt tas bus labai sunku, bet manau, kad laikina mano stadija tokia, kokia yra dabar ir visada taip nebus. Viskas labai keičiasi, nors sakoma, nieko nėra stabiliau už laikinumą. Turbūt irgi tiesa.

Nu va, ir Deraramos, ir Bučkis atsižymėjo. Įdomu buvo skaityt.
Pagalvojau tą patį, kad tikrai kalbam ne į temą. Nors ir į temą vis dar turiu ką pasakyt, tik jau stengiuos pasilaikyt sau, nes nieko naujo. Ir, žinoma, daug lengviau. Pvz., šian visą dieną nerimauju, arba miegu ir sapnuoju keistus košmarus. Kodėl nerimauju taip šlykščiai (nemoku nupasakot, bet man tie mano nerimai būna skirtingi, kažkada jau rašiau), manau, kad žinau. Dėl darbo. Dvi paskutinės darbo dienos buvo įtemptos ne pačiu darbu, o psichologine atmosfera. Tiksliau, ta sunkesnė atmosfera truko abi dienas vos keletą min., o jausmas, kaip jau man įprasta, taip paprastai nepasitraukia...
Ir per atostogas, pastebėjau, dar labiau nerimauju dėl darbo. Darbai nėra tokie, kad per dieną padarei ir gali pamiršti. O viską apsunkina tas kolega. Aš neteigiu, kad jis kaltas. Tiesiog mes labai skirtingi žmonės, o tai, kad dirbu su dabar jau 4 asmenų šeima, turbūt, suprantat, kad pašalinei pieškai natūralus šioks toks diskomfortas. Nors realiai man sunku tik su tuo 1 asmeniu. Dėl kitų tikrai nereik varyt Dievo į medį. Moteris iš vis ten gėrių gėris.

Dėl darbo namie, jaučiuos tam prinokus. Tik kam to mano prinokimo reikia.

Night, as dirbu su 3 asmenu seima

tai tau jau atostogos? kiek emei?

Tu puikiai save adaptavai. Šaunuolė.
Aš veidmainė. Su tuo asmeniu bendrauju socialiai priimtinai mandagiai, o už akių vemiu. Nors. Ne 1 bandymas pasakyt į akis nenuvedė niekur. So. Man atviri keliai į visas 4 puses. Parašysiu asmeniškai dėl atostogų.
Papildyta:
Mylimuke, dabar galvoju tavo situacija vis tiek gerokai kitokia darbe, nes ten yra daugiau samdinių, didesnis kolektyvas. Aš gi per dienas juos tik tematau.
Bet aš visiškai pripažįstu, kad aš darbui apskritai kažkokia netikus. Visur klaidos. Visur, kur dirbau, mažos įmonės su slepiamais mok.

nu pas mus man rodos irgi nera viskas balta.
tas tiesa, pas mus daugiau samdiniu tai ner taip, kad visa seimyna ant galvos vienam lipa. bet kolegos karts nuo karto vimteli ką nors apie seima. as tyliu, kazkaip neturiu ka pasakyt, o ir siaip suvokiu, kad kitaip ir nebus, kai dirba artimi asmenys.

Na joa. Juk šeima tą darbo vietą kuria mūsų abiejų atveju.

Koks nerimas ir vėl...

O mes darom jiems babkes.

Ateik i svecius koki vakara ;)

Man py...c neisivaizduoju kaip reiks dirbt

Mylimuke, susitarsim gal ką. Kt.sav., turbūt, išsikrapštysiu kelioms dienoms pas mamą, pas draugę į tuos kraštus, o paskui būsiu Vln.

Mėja, peršalai? Geri kokius vaistus? Įtariu, pas tave ten nesunku persišaldyt...

Žinokit, nemoku apsakyt, kaip man užėjo nerimas... Parklupdė tikra ta žodžio prasme. Net kai mamai buvo negerai, taip žiauriai nesijaučiau... Nepajėgiau išlipt iš lovos....... Kiek miegojau, kiek gulėjau užsimerkus... Bet vakare, kaip ir vakar, atlėgo. Dabar tik atsikėliau pavalgyt ko nors, nusiprausti. Man rodos, man taip ne pirmą kartą. Kai atsipalaiduoju, kažkokios psichikos išdaigos.
Galvojau veiksiu tą tą ir aną, viskas velniop. Aišku, dar tik antra diena, savaitgalis. Vieno norėčiau, kad čia nebūtų kokios blogos nuojautos, o tiesiog neadekvatus psichas.

Filmukas apie tai, kas yra empatija ir ko išties reikia kenčiančiam žmogui, kaip jam padėti.

http://www.bernardin...os-galia/146654

Jo...todel pasikeiciau keliones data,jau vakar buvo blogai,bet siand is vis amen. Bet persalau darbe,nes pas mane 2 sild ijungti,karsta

Sunkiai prisiverčiau, bet pažiūrėjau įdėtą filmuką. Pasirodė tikrai prasmingas. Patiko, ačiū.

Reikėtų ir ryt apsisvaiginti ir eit gyvIAnimo gyvent. Nėra to jausmo, kad viskas viskas yra juoda skylė, beprasmiška ir beviltiška. Bet, atrodo, nerimas mane pribaigs. Baisiausia, kad taip ir nepribaigia. Kadangi vis po truputį domiuosi ir šviečiuosi katalikų teologijos temom, kažkaip pan., kaip nerimas įsivaizduoju amžino pragaro būseną: kankina kankina, o numirti negali ir nėra jokios vilties, kad kažkada tai baigsis. Na, dabar, bent numirt galiu, ir nemanau, kad tai amžina. Man atrodo, už tokias mintis save net truputį myliu.

Šian lexas ir manęs niekur toli neveža. Bet gal tokiu atveju ir negali nuvežt... Taip staiga užėjo, kaip koks uraganas.