Depresija

Ir is kur jus tokios protingos atsirandate 😂 Apie tokias kaip jus "visa žinias" "išsilavinusias" durneles reik straipsnius rasyti,tik nemanau kam idomu butu skaityti. Nes kaip matau pačios sau fainos uzsidepresavusios senmerges viskas tuo ir pasakyta ir štai is kur ligos pasekmes. P.s man burnos neciaupdinek ir Neaiškink kur galiu komentuoti, kur negaliu. Tema vieša ir forumas viešas. Taip kad mielosios pradekit gyvent kaip normalus balti zmones kai kam ne prosali ir senmergystes atsisakyti 😀 Pasveiksi kaip mat 😂 Ir nereiks kurt tu temų depresija detis niku "night" ir avataru pajuodusių. Vienu zodziu uzsifaktapinkit nematau reikalo graziai ir normaliai kalbeti su tamsaus proto žmonėm. 

ačiū kad atsiradai. niekad nesusimasčiau, akis atvėrei. pradėsiu. bučkis tau.

Aš, žinok, irgi turiu įtarimą, kad bus čia pas mane šeimoj toks dalykas... Nes ir tėčiui, ir jo mamai buvo vienokių ar kitokių problemų. Bet nu blyn, žmonės jau "amžiuje", taip sakant. Tėtis daug dirbo visą gyvenimą, beveik atostogų neturėdavo, tai aišku pastoviam strese gyvent 20-30 metų sveikata gali ir neatlaikyt... Aš ir šiaip esu tokia "krovikė", kaip tu sakai. Visada visi draugai mane "poxuiste" vadindavo. Atrodo, jokių emocijų per daug nereikšdavau, nesinervindavau dėl smulkmenų. Bet kažkur giliai pasąmonėj vistiek užsilieka tie dalykai. Nuoskaudos kažkokios galbūt. Dabar kai pagalvoju, tai tiesiog ir vaikystė sunki buvo, nes tėvai išsiskyrė, paskui būdavau plėšoma tarp tų dviejų pasaulių, kur kaip kokiam seriale- viena pusė ant kitos "važiuoja". Sunku vaikui susigaudyt paskui kas kaip, kurie čia geri, kurie čia blogi. Automatiškai gavosi, kad atsiribojau nuo abiejų Bendrauju tik su tėčiu ir mama, o kitų giminaičių kažkaip nemačiau daugelio po keletą metų ir nesinori kažkaip... Tos šeimos tvirtos niekad neturėjau ir dabar neturiu, tai gal tas dalykas mane verčia blogai jaustis. Tikrai neturiu didelio palaikymo. Man ypač liūdna per šventes visokias būna. Atrodo, turėtų atsirast to jaukumo kažkokio, šilumos, o aš tik matau besidžiaugiančius žmones aplink. Kas tos Kalėdos mano akimis? Dovanos ir proga alkoholio išgert prie mišrainių stalo. Aš alkoholio negeriu, dovanų nei per jokias Kalėdas, nei gimtadienius N metų negaunu ir pati nedovanoju, nes neturiu tiek pinigų, kad visiem pirkaliot šlamštą kokį nors, kur užkiš į kokį stalčių ir dosvidanija. Grinčas gal biškį esu Atrodo, sakau "reikia palaikymo", bet į visokias šventes su giminėm nenoriu važiuot. Nu čia ne palaikymas, mano akimis. Galėtų nors paskambint, paklaust kaip gyvenu. Pamenu rašiau tetulei savo, su kuria vasaras vaikystėj leisdavau. Liepos mėnesį parašiau, pažadėjo "susisieksim, paskambinsiu, susitiksim" ir nei priveto nei otveto Pavargsti pati stengtis dėl žmonių. Niekam nerūpi svetimos problemos. Suprantama, dažniausiai juk savų per akis.

Tu įžvelgei daug dalykų, kuriuos man psichologė pasakė iš mano pasakojimų. Apie tą krovimą, ir, kad nežinodavau, klausyt ką tėtis sako mamai, ar ką sako man, kur čia ta tikra teisybė. Su kitais giminaičiais man irgi sunku. Ne tai, kad jie man kažkuo nepatinka, tiesiog man lengviau bendraut su žmonėm, kuriuos pati pasirenku, ir mane pasirenka. Nors, pvz., su dukterėčiom ar sūnėnais nesunku, net miela.
Man atrodo, rimta, ką rašai. Aišku, ir nuo jautrumo priklauso. O lankais pas kokį gyd., ar psichoterapijai, ar pan?

Dėl tos besimėtančios žaibais narės, nemanau, kad čia kitų narių reikalas, todėl paprašiau, kad moderatorė užmestų akį.

Kažkaip giliai... jaigu ka brangioji as savo nuomone išsakiau,o jai tau nepatinka tiesiai šviesiai i akis tai gali cia skųstis kam tik nori,nuo savo problemos ar taip ar taip nepabėgsi. Sekmes kalbant tarpusavi nebereikalo merdinti tema  kažkaip pačiai nebeįdomu pasidare,nes tema kažkokia laukinių saika. Nu bet ko norėt.. 

zyle,

ko tu cia isvis atejai?
moterys cia depresijom serga ne vienus ir ne du metus, pas gydytojus takai praminti visokius, vaistu n isgerta. o tu siulai nueit i teatra ir viskas issispres kaip pirstais spragtelejus? matosi, kad apie depresija skaitei tik is knyguciu.

Aš kol kas tik pas psichiatrą, norėjau eit pas psichologą, bet kai pradėjau vaistus gert- kur ten benueisi... Taip susisuko galvelė, kad atrodė, jog pradedu išprotėt. Nuėjau iki kabineto, apsisukau ir bėgau laukan, kaip supykino Per anksti tada dar buvo. Manau, reikia, kad pirmiausia bent vaistai pradėtų veikti, na, kad "grįžčiau į save", taip sakant. Paskui supratau, kad man išvis netinka tie AD, nes ir bloga buvo, ir nerimas, kankinausi, "a la praeis". Va pakeičiau tik prieš keletą dienų į kitus. Tai psichologiškai kol kas labai gerai jaučiuosi, bet tas pykinimas ir galvos skausmas, tai žavesio neprideda. Nieko, tikiuosi po poros savaičių jau praeis tie pašaliniai ir galėsiu pagaliau nueit pas psichologą.
Išvis, sakyčiau, pirmiau galėtų siųsti pas psichologą, kad "nustatytų" koks sutrikimas žmogui gali būti, o paskui pas psichiatrą vaistus rašyti... Nes pamenu psichiatrė išrašė vaistų ir po savaitės užrašė pas psichologą konsultacijai, kad įvertintų. Tai nežinau ką aš ten būčiau pasakius, kai nuo vaistų man stogas čiuožė, sapnų maišalynė pastoviai, liečia mane per miegus kažkas, prie raminamųjų kol nepratus buvau, tai irgi- atsistoji iš lovos ir meta šonan, kaip po geros pjankės.
Gal kuri gydosi terapija, gali rekomenduot kokį specialistą?

Pas psichologą kai nusiunčia, dažiausiai daryt visokius testus, o po to psichiatras remiantis jais ir šiaip tavo pasakojimas, gali nuspręst kokia diagnozė. Iš pradžių, paprastai, "susipažįsta", tai nebijok. Aš irgi ir dabar manau, kad, jei ten kažką analizuo, žmogui neturi būt juodžiausias periodas, nes iš to nebus naudos. Galvosi, kaip iš ten sprukt, ir tiek.
Aš lankaus jau antrus metus savo poliklinikoj pas psichologę. Nežinau, kiek padeda ar nepadeda, bet tikrai nekenkia. Čia man pasisekė, kad radau "savo".
Žinoma, geriau psichoterapeutas, bet, bent poliklinikoj, kur lankaus, tokio etato nėra.
Arba privačiai, jei leidžia galimybės galima eit, tai dar rimčiau. Parašysiu a.ž. tau, kur lankaus, gal pagelbės netyčia.

Night, as nesupasavau sestadieni, tiesiog sakiau, jog ta diena negalesiu tikrai:)
Zyle, gal nepezek tu cia nesamoniu o pasimokink be klaidu rasyti, nes bjauru tavo rasliava skaityti. Tiesa, as praleidziu tavo pasisakymus, neskaitau ju.
Isvaziuoja mano vyras 10-iai dienu. Jau dabar nerimas ima:(

Tai man irgi sako daug kas eit privačiai, nes vistiek, kur pinigus moki, tai dažniausiai kitaip ir žiūri... Poliklinikoj ateina gal žmonės su visai skirtingom bėdom, bet tuos pačius vaistus suštampuoja ir vsio. Tiks/netiks- tavo bėdos, "ateisi, jeigu netiks" Baisiausia, pamenu, kai su skrandžiu problemos atsirado, porą savaičių lovoj gulėjau, valgyt negalėjau, pykino, kažkaip sugebėjau iki poliklinikos nusiropšt. Tai pažiūrėjo į mane kažkokiu pasibaisėusiu žvilgsniu ir sakė Raniberlo išgert Net juoktis pradėjau. Čia tas pats, kas dėl spuogų nueit pas dermatologą ir išgirst, kad "veidą kasdien plauti reikia". Nu ačiū, nebūčiau pagalvojus gyvenime. Aš tai iškart pasakau, kad nu nedurna esu ir jaučiu, kad negerai, o ne ten šiaip kopūstėlių užvalgius pilvuką pučia Išsireikalavau, pamenu, siuntimo pas gastroenterologą, tai visokių įdomybių man ten rado. Bet tai ne visi žmonės drąsūs, ką pasako gydytojas, tą ir daro, bijo pasakyt, kad "gal klystat Jūs". Tai vat, jaučiu šiek tiek tą aplaidumą poliklinikoj, dar paskutinį kartą kai buvau pas psichiatrą, tai dvi gydytojos vienam kabinete, kadangi žmonių daug, o kita psichiatrė serga ar atostogauja. Užeini ir sėdi su kitu pacientu katu, nei išsipasakot normaliai, nei ką.

Night -gyva kažkas nuo balttilčio nušoko...

Nidulia-su vyru kartu negalėjai? jei jis komandiruotėn, tu šalia kažkur.

Ir vėl ne aš 😶