Depresija

As irgi naktimis nemiegu ištisai galiu buti nemiegojus per naktį diena nusnustu kelias val 😳

Sunku pasakyt, ar panašiai, nes iš kiek rašai, mes labai skirtingos personos. T.y., pvz., esamoj situacijoj aš tiesiog nepripažįstu autoriteto, kurį man brunka, ir dėl to sunku. Suprantu, kad tai ne tas pat, kas nemėgimas manęs, nes, jei taip žiūrėt, tai tas asmuo iš viso nieko nemėgsta (bet čia neteisingas apibūdinimas, nes nemanau, kad nemyli savo mamos, bet ant jos kai "užvažiuoja", man net silpna pasidaro...).
Noro kažkam įtikti išvis niekada nesupratau, man tai svetima. Tiek, kad, vėlgi, pati man regis gebu būt `socialiai mandagi`, nors po to ir "vemiu už kampo". Ta veidmainystė smaugia, nes, pvz., iš pareigos pasisveikinu, ar net kažką pajuokauju, o jei su tuo žmogum nesietų darbas, nenorėčiau su juo turėt bendro.
Mano dabartinė situacija darbe man primena tarybų sąjungą, ar kokį kitą režimą - maždaug, nesvarbu mano pažiūros, nei patirtis, nei nuomonė, privalau šokt pagal to asmens dūdelę. Samdiniui visad reiks taikytis prie savininko, ar vadovo, bet, kiek susidūriau, jie nėra taip jau visiškai uždari pasiūlymams ar pastebėjimams. Šiuo atveju tai nėra nei vadovas, nei kolega, tai vadovo šeimos narys.
Panašus rezultatas mūsų situacijose - diskomfortas.
Ir kad kalta irgi aš pati dėl susidariusios situacijos, tai 100%. Jei noriu daugiau "demokratijos", turiu rodyt iniciatyvą, labiau garsiai ir aiškiai sakyt apie tai, kas nepatinka ir siūlyt kompromisus. Bet aš to nedarau. Vengiu ir stengiuos kiek įmanoma apsiet be to asmens, net pasisveikinus maunu į savo kabą, kad tik nepakalbintų. Tai kvailas ir neteisingas elgesys, darymas aukos iš savęs. Tiek, kad, kadangi nematau prasmės (dėl keleto priežasčių) adaptuotis labiau, nei tą padariau, ir sprendimas yra pasitraukti, tai daug lengviau bent dabar viduj. Žinau, kad tarybų sąjunga laikina.

Is šono skaitant atrodytų kaip ir nera dideles problemos kuri turėtu tiek jusu energijos atimti. Ir tiek emocijų sukelti. Bet is šono kitiems viskas kitaip atrodyt gali. Vistiek manau kad savo nervus turėtumėt labiau saugoti ignoruoti ta žmogų kuris tiek emocijų sukiale

Kaip ignoruoti zmogu su kuriuo privalai dirbti kartu prie projekto? Nu niekaip. As irgi "vemciau".
Turejau buvusiam darbe viena kolega, bet mes visi nuo jo vemem. Paskui jis i kita skyriu isejo.

Ok suprantu situatcija bet jus mylite save ir savo sveikata? Manau suprantate kad gyvenimas vienas duotas ir reik saugot savo nervus ir emocine būkle. Kas nuo to pasikeis kad nervinsites. Gal pabandykit kitu kampu viska pažiūrėti

Zyle, o gal turite realiu patarimu, kaip gerai jaustis salia bjauraus kolegos, kaip nekreipti demesio, jei jis pastoviai sukasi salia ir erzina ir kaip gi tausoti tuos nervus? Jus zinote, kas yra depresija, nerimo sutrikimas? Bent isivaizduojate, kad tai sunkiai arba visai nepaklustantis dalykas zmogaus noro, kuomet neimanoma gerai pasijausti, vos sau pasakius,-"nesinervuok, aprimk, nekreipk demesio" . Kokiu dar kitu kampu paziureti, kai visa siela drasko nerimas ir kitos depresijos apraiskos.
Tokius patarimus keistus duodate, visai beprasmiskus...

Suprantu jus net visas pasaulis del to nekaltas, plius tokios kalbos tai didelis gailestis pačiam sau. Cia psihologine liga kuria reik spręsti nepyksta t ant viso pasaulio

Jus pati sergat depresija ar tik skaitet apie tai?

ne ant viso pasaulio ir pyksta-tik ant vieno kolegos gi.

Ir ant jo nepykstu, jis irgi nekaltas, kad yra koks yra. Čia šiuo metu. Šiaip, žinoma, būna, supykstu. Bet savo pyktį susikišu į užpakalį, nes nėra kam jo ten rodyt. Nelabai supratau ir aš, iš kur tos interpretacijos apie pyktį pasauliui.
Jis stumteli mane į depresiją (ne ačiŲ), bet nemanau, kad čia dėta "liga". Čia tiesiog dideli asmenybiniai nesutapimai.
Apsivėmiau vakar, bet gal reiktų tiesiog išbūt tą laiką su viltim, kad pabėgsiu, kad neamžina.

ot tai naujiena. cia ir renkasi zmones su ligom, kai kurie ilgametem.

Ir jus taip galvojat viena kitai padedat?