QUOTE(verksne @ 2017 03 11, 14:58)
Skaitau ir bausu darosi.Baisumas tame,kad aš labai tikėjausi,kad vaistai pagydo,tikrai.Žioplė?Reiškia ,kol mes nepašalinsim to,kas mums trukdo normaliai jaustis,tai taip ir gyvensim?Bet juk kartais tiesiog neimanoma to padaryt.
Širdis dreba,nieko negaliu padaryt.
Širdis dreba,nieko negaliu padaryt.
Ašariuk, viskas pagerės tau. Natūralu išsigąst, kai ir taip tau negera. Jei sergi depresija pirmąkart ir dar tik pirmus vaistus bandai trumpą laiką, tau viskas prieš akis pagyt. Kai jau atkritimai, toliau stiprūs stresai ir sunkus gyvenimas, liga progresuoja, bet nebūtinai. Čia mano atvejis. Bet aš traumuota stipriai, po visko ir sušlubavo psichinė sveikata. Ir stresai nesiovė. Tad po 5 metų ligos prasidėjo ir panikos atakos, ko anksčiau nebuvo. Ir nerimo sutrikimas išsivystė, hipochondrija....Žodžiu, blogėjo su kiekvienu atkritimu. Ir jau nebereikėjo psichikai didelių sukrėtimų, užteko persitempimo, per daug darbų, atsakomybių, skurdo ir vaikų, kad vėl atsidurčiau dugne.Kaip po gimdymų....plius nebuvo tinkamo gydymo vaistais. Keitėsi daktarai po to, kai paleisdavo iš ligoninės, daktarė mano žiūrėjo į diagnozę, o ne mano nusiskundimusm Negydė nerimo sutrikiml, tad prasidėjo panikos atakos ir vis blogėjo.Aišku, susidėko ir didžiulis žmogui nesuvokiamas darbinia krūvis, po kurio praėjus mėnesiui atsidūriau ligoninėj ir per 5 mėn kančios vos neišprotėjau nuo purtančio nerimo...