Depresija

O Dieve...skamba lb skaudziai.sveik.

Ačiū.Kažkaip laikausi.Lengviau truputį.Bent jau nebežliumbiu ištisai.

Ką loristai pasakė?Gal kiek mažėja skausmas?

Mėja, ačiū.

Verksne, smagu girdėt, kad nors kiek geriau.


bandau sveikti, mažai nuo manęs priklauso...Sakė Lor gydytoja, kad dar labai daug fibrino (to dalyko, kuris turi nusilupti nuo žaizdų), kad būčiau atsargi, kai lupsis ir toliau vartot nuskausminamuosius....

Jau ir širdis plaka kaip zuiko kartais, ir kaip gazelė tuoj būsiu liekna, sakė vyras, kad kablus užsiausiu ir galėsiu eiti modeliu uždarbiaut

Šiąnakt 5 kartus kėliausi, vengiau viastų, nes jau žarnas skauda, skrandį, dėjau visokius kremus ir buteliukus iš šaldytuvo ant kaklo...

Na, bet jau jau turi lengvėti, manau.

Mergaites, su pavasario svente jus Siandien tokia sauleta diena, gal ir jusu nuotaiko geresnes?

Bestyge, tikra tiesa,kad nėra to blogo,kas neišeitų į gerą - modeliu pabūsi

Kažkodėl galvojau,kad ta prislėgta būsena trauksis trauksis,kol neliks.Klydau.Jei vieną dieną geriau,tai kitą tiesiog prislegia toks sunkumas,kad nežinau net kur dėtis.O gal ir tai normalu?

Su tulpių diena visas.

Na, bet jei modelis eidamas nualps, nieko neuždirbs, šiandien kaip apsinarkašinusi nuo silpnumo...

Verksne, laikykis

Ir naktis vėl košmariška, kraujas ant pagalvės, keliuos n kartų, vyrui jau sunku žiūrėti.

Dieną su nuskausminamais lengviau.tik prakaitas pila ir silpna...

Plius antidepresantų negeriu trečia para, nes su tais nuskausminamais, skaičiau, negerai. Tai ir jautrumas padidėjęs, ir libido po 10 men pertraukos pabudo kaip reikiant nepaisant skausmu zverisku, sapnuoju pošlybes Bent kol miegu tą valandą išsižiojusi nejaučiu skausmo, sapnai gydo

Bet su jautrumu ir irzlumas, ir nerimas jau bunda, nors nera dirgikliu, tupiu namie, tai nežinau, ar ilgai tversiu, nebent raminamų lakti...

Verksne, kiek laiko geri vaistus jau? Man buvo toks pat etapas, kaip ir Tau, kai vieną dieną gerai jaučiuosi, kitą- užmigt ir nebeatsikelt norisi. Bet supratau, kad vaistai netiko, pakeičiau į kitus. Tai tik porą mėnesių kai sugėriau naujų vaistų, tada pradėjo gerėt. Fiziniai nemalonūs pojūčiai dar likę, papykina, silpna, spaudimas žemas pastoviai. Bet psichologiškai gerai jau visai, ir miegot gerai (palyginus) pradėjau, į ritmą normalų sugrįžau. Labai padėjo, kad išsikrausčiau į užmiestį. Net nebegeriu raminamųjų jau kokias dvi savaites. Nuramina, kad galiu į mišką su šunimis išeit pasivaikščiot, ar šiaip, ryte atsikeliu, pasidarau arbatos ir einu į lauką su puodeliu. Gamta gydo.
Va, miškas gražus koks:

Vaistus geriu beveik mėnesį.Kitą savaitę pas gydytoją.
Nemoku apsakyt savo būsenos.Tik labai nuo jos pavargau.Viduj kažkokia tuštuma ir beviltiškumas.

Nesijaudink, tikrai bus geriau. Šiek tiek užtrunka, kol grįžta viskas į savo vietas, iškart nepagerėja, deja. Kol vaistus tinkamus pritaikai, kol jie veikti pradeda ir t.t. Aš kai escitalopramą gėriau, tai išvis kažkokia apdujus, liūdna, be apetito, visada miegodavau arba žiovaudavau, negalėdavau nei rūbų, nei indų išsiplaut net. Galvojau irgi, kad nesąmonė čia, nieko man tie vaistai nepadeda, dar blogiau netgi. Tik, kad panikos priepuoliai nesikartojo, bet nerimas vistiek buvo. O dabar zoloftą geriu, jis šiek tiek aktyvumo pridėjo, daugiau minčių kažkokių "žmogiškų" atsiranda, norisi kažką susitvarkyti, pasigaminti, pasivaikščioti. Kartais kūnas dar atsisako, aišku, bet vistiek gera, bent jau mintis galvoje normalias turėti. Ir šiaip, reikia ne tik vaistais gydytis. Reikia bandyt kažkokią terapiją taikyti. Na, nebūtinai vaikščioti pas psichologą, yra ir kitokių būdų. Kiekvienam savo reikia atrast. Truputėlį pasigydyk dar vaistais, kai pajausi pagerėjimą, tikrai atsiras noro kažką naujo nuveikti, galbūt pakeisti...
Man tai labai geriausia draugė padėjo. Bet, pasirodo ne tik pas mane yra problemų. Sukrėtė mane žinia, kadeseniai ją į psichiatrijos ligoninę paguldė... Tikrai labai negerai, kartais jaučiuosi, jog praradau sau vieną artimiausių žmonių. Kai matai lyg ir tą kūną, veidą bet viduj- kažkas kitas. Rūpinausi, ir į ligoninę kartu važiavom, kai blogai su sveikata buvo. Bet paskui supyko, išvarė, atstūmė mane. Labai skaudu ir pikta buvo man. Bet po kelių dienų atsiprašė, tada ir supratau, kad žmogui tiesiog blogai su psichika. Nėra dėl ko pykti, belieka tik suprasti. Niekada negalvojau, kad taip galėtų gyvenime atsitikt. Pamenu dar kelis mėnesius atgal, kai buvo viskas tvarkoj, žmogus darbingas buvo, linksmas, o dabar kliedi. Ir nežinia, ar atsigaus.

Ksenija, kaip faina, kad gamta tau padėjo ir nebereikia raminamų. Kad ir toliau taip.

Dėl draugės-ar žinai priežastį, kodėl jai taip nutiko?

Atsigaus. Patikėk. Reikia laiko. Aš pati 12 metų sergu, daug pragarų ištvėriau, atrodė,,jau viskas, nepagerės niekad. Bet pagerėjo. Aišku, tuo metu buvo nežmoniškai sunku.

Verksne, labai trumpai dar vaistus geri. Tikrai pagerės. Bet galbūt šitie vaistsi ir netinka tau. Jei dar bus blogai po kurio laiko, nesikankink, sakyk gydytojui.

Man kapec be antidepresantų. Toks jaustrumas. Verkiu kas truputį. Sujaudina bet kas...

Įskaudino vienas žmogus išsakydamas netaktiškai kategorišką nuomonę apie psichiatrines, psichiatrus ir ten besigydančius...
Bet paskui supratau, kad neverta nieko aiškint, diskutuot,,nes tiesiog žmogus turi stereotipinę nuomonę, kad visi ten papuolę tampa daržovėmis, o visi tokio plaukl gydytojai-atmatos.

Bestyge, priežąsčių ten daug į vieną vietą susidėjo. Tiesiog baisu, kad ne šiaip depresija, o žmogus visai "išplaukęs", šneka keistom temom.
O žmonių daug tokių esu sutikusi, kurie "varo" ant psichiatrų, antidepresantų ir t.t., bet patys nėra susidūrę su tuo reikalu gyvenime. Aš pati turiu porą draugų, kuriems teko gydytis tiek klinikinę depresiją, tiek priklausomybes (lošimai, narkotikai) ir jų pasekmes. Jie norėjo pasveikti, su specialistų pagalba abu išsikapstė, dabar dirba gerai apmokamus darbus, turi antras puses ir šiaip, net nepasakytum, jog kada nors turėjo tokių bėdų. Iš jų girdėjau tiek blogų, tiek labai gerų atsiliepimų apie gydytojus, bet kokiu atveju, be jų- būtų buvę nekas. Yra visgi susirgimų, kurių savarankiškai neišgydysi, be medikų įsikišimo. O negydant gali ir blogiau pasidaryti... Aš irgi nesu didelė fanė medikų ir vaistų, kai įmanoma- stengiuosi apsieiti ir be jų. Bet YPAČ kai kalbama apie psichinę būklę- negalima to užleisti. Jei šiaip kažką skauda, dar gali tą skausmą numalšinti, gal išoperuoti kažką, o jau kai su galva negerai, tai neduok Dieve. Viskas prieš akis sugriūt gali taip greitai, kad nė nespėsi mirktelėt. Pamačiau jau, kas būna- ačiū, nereikia man taip. Taip, kad visos, kurios šitam forume lankotės, gydotės- VALIO Jums! Jau žinom, suprantam, kas tai per liga, po truputį reabilituojamės ir planuojam ateitį.

[quote=*ksenija*,2017 03 09, 19:09]
Bestyge, priežąsčių ten daug į vieną vietą susidėjo. Tiesiog baisu, kad ne šiaip depresija, o žmogus visai "išplaukęs", šneka keistom temom.
O žmonių daug tokių esu sutikusi, kurie "varo" ant psichiatrų, antidepresantų ir t.t., bet patys nėra susidūrę su tuo reikalu gyvenime. Aš pati turiu porą draugų, kuriems teko gydytis tiek klinikinę depresiją, tiek priklausomybes (lošimai, narkotikai) ir jų pasekmes. Jie norėjo pasveikti, su specialistų pagalba abu išsikapstė, dabar dirba gerai apmokamus darbus, turi antras puses ir šiaip, net nepasakytum, jog kada nors turėjo tokių bėdų. Iš jų girdėjau tiek blogų, tiek labai gerų atsiliepimų apie gydytojus, bet kokiu atveju, be jų- būtų buvę nekas. Yra visgi susirgimų, kurių savarankiškai neišgydysi, be medikų įsikišimo. O negydant gali ir blogiau pasidaryti... Aš irgi nesu didelė fanė medikų ir vaistų, kai įmanoma- stengiuosi apsieiti ir be jų. Bet YPAČ kai kalbama apie psichinę būklę- negalima to užleisti. Jei šiaip kažką skauda, dar gali tą skausmą numalšinti, gal išoperuoti kažką, o jau kai su galva negerai, tai neduok Dieve. Viskas prieš akis sugriūt gali taip greitai, kad nė nespėsi mirktelėt. Pamačiau jau, kas būna- ačiū, nereikia man taip. Taip, kad visos, kurios šitam forume lankotės, gydotės- VALIO Jums! Jau žinom, suprantam, kas tai per liga, po truputį reabilituojamės ir planuojam ateitį.



Tai gal draugei kažkurioj vietoje mąstymas sutriko dėl ligos....Čia ligos pasekmė. Man buvo sutrikęs mąstymas vienoje vietoje, neadekvačiai kalbėjau ir vertinau vieną dakyką, bet paskui atsistatė nuo vaistų ir kai psichika pailsėjo nuo didelių stresų.

Tai aš viską žinau apie ligonines, gydytojus, pati gulėjau, daug žmonių pažinau su skirtingomis istorijomis. Tačau kai taip rėžia žmogus ir gana bjauriai ir nekart, primygtinai, ir sudirbinėja, tai žinai....Sunku. Bet paskui atsiribojau nuo tos temos.

Lengva kalbėti, kai stogas nenuvažiavęs ir gali gyvent be vaistų, aš irgi už tai, kad jei tik įmanoma, reikia vengti vaistų, nešlovinti gydytojų ir netapti etatiniais ligoninių "gyventojais".