Depresija

Ašariuk, viskas pagerės tau. Natūralu išsigąst, kai ir taip tau negera. Jei sergi depresija pirmąkart ir dar tik pirmus vaistus bandai trumpą laiką, tau viskas prieš akis pagyt. Kai jau atkritimai, toliau stiprūs stresai ir sunkus gyvenimas, liga progresuoja, bet nebūtinai. Čia mano atvejis. Bet aš traumuota stipriai, po visko ir sušlubavo psichinė sveikata. Ir stresai nesiovė. Tad po 5 metų ligos prasidėjo ir panikos atakos, ko anksčiau nebuvo. Ir nerimo sutrikimas išsivystė, hipochondrija....Žodžiu, blogėjo su kiekvienu atkritimu. Ir jau nebereikėjo psichikai didelių sukrėtimų, užteko persitempimo, per daug darbų, atsakomybių, skurdo ir vaikų, kad vėl atsidurčiau dugne.Kaip po gimdymų....plius nebuvo tinkamo gydymo vaistais. Keitėsi daktarai po to, kai paleisdavo iš ligoninės, daktarė mano žiūrėjo į diagnozę, o ne mano nusiskundimusm Negydė nerimo sutrikiml, tad prasidėjo panikos atakos ir vis blogėjo.Aišku, susidėko ir didžiulis žmogui nesuvokiamas darbinia krūvis, po kurio praėjus mėnesiui atsidūriau ligoninėj ir per 5 mėn kančios vos neišprotėjau nuo purtančio nerimo...

Bestyge, skaudu tave skaityt. Ne todėl, kad rašai, todėl, kad patirtis sunki ir skaudi, todėl, kad nesibaigianti.
Nerimas košmariškas jausmas.
Aš pati atkritau ketvirtadienį. Su priežastim, tarkim... Galvojau, jei atsitiks, kaip atsitiko, nepergyvenčiau stipriai. Bet negaliu pakilt iš lovos ir pakelt rankų. Čia antriniai dalykai, žinoma.
Tragedijos neatsitiko. Bet nenoriu pasakotis kas. Turbūt, skaitosi, kad guodžiuos...
Vėl viskas virsta, kaip seniau... Sujauktas kambarys, susivėlus ir visiškai be jėgų aš. Miegoti vis dar miegu.

Aš kažkaip vis bandau įtikint save, kad viskas gerai. Paskutiniu metu tikrai dingo nerimas, keisti sapnai ir panika. Bet paskui susimąstau, kad kitos problemos pradėjo atsirasti. Atrodo, jei ne vienas, tai kitas organas negaluoja. Kažkokie plėmai sausos odos ant rankų atsirado, nežinau ar čia nuo vaistų, ar nuo vandens, ar dar ko... Kažkaip krūtinę irgi skauda kartais, lyg patinsta net. Net išsigandau kažkurį vakarą, reiktų gal pasitikrint nueit. Ir baisiai gerklę džiovina, net pykina nuo to jausmo, kad lyg sulimpa ten viduj viskas Ir įtariu, kad opa kokia randasi, nes kelias naktis iš eilės skrandį nežmoniškai skaudėjo, pilvas tiek išsipūtęs, kad galvojau sprogs, nežinojau kaip nusirident nuo laiptų, kad vaistų pasiimt *****, jau nebežinau kur dėtis, turiu lygiai 0ct šiuo metu, ačiū dievui, turiu giminaičių, kurie padeda. Jau praėjo 3mėn. nuo tada, kai sakiau, kad "jau tuoj galėsiu ieškotis darbo". Bet negaliu. Va šiandien lauke krūmus karpiau, daržus patvarkyt reikėjo, tai aš po valandos jau mirt pradedu po truputį Visą darbo dieną kažkur išdirbt, jei reiktų, tai gal kokias 3 dienas ir iškentėčiau kaip nors. Bandysiu namuose prie kompo padirbėt, bet tai didelių pinigų neuždirbsi iš to. Baisu, kad negaliu nei išlaikyt savęs pati, nei planuot kažkokią ateitį, nes viską, ką norėčiau nuveikti, kaip padėti sau- viskam reikia pinigų. Dabar nors pamaitina mane giminaičiai, o tai per paskutinius 3 mėnesius 7kg numečiau (o prieš tai net 60kg nesvėriau)... Šakalys belikęs, spaudimas pastoviai žemas, tai kur čia nebus silpna. Nežinau kaip atsistot atgal ant kojų. Tikrai nežinau.

Linkiu, kad kuo greičiau tas šlykštynė nerimas trauktųsi.

Ir kaip gera žinot, kad yra žmonių, kurie supranta, apie ką kalbu, nes patys yra panašiai patyrę...


Papildyta:
Ksenija, ir aš pamečiau 7 kg, besveriu 50kg kažkur. Bet juk po operacijos. Atsišersiu gal.

Kiek laiko geri vaistus?

Iš to, ką pasakoji, panašu į tipišką hipochondriją. Man buvo tai. Vaistai sutvarkė.

O burna gali džiūti nuo vaistų. Ir visokie skausmeliai nuo bendro nusilpimo, svorio netekimo, padidėjusio jautrumo...

Ksenija, ačiūdie, kad yra pagelbstinčių žmonių ir kad laikaisi kažkaip. Įsivaizduoju, koks nesaugus jausmas visiškai be cento...
***
Bestyge, nerimus tai suprantu, tik, galvojau kaip paklaust 1 dalyko, kad neskambėtų kaip koks sąžinės priekaištas tau... Bet paklausiu. Kaip tava šeima laikos, kai sergi? Turiu minty tiek fizinę, tiek ne, sveikatą? Toks klausimas kilo, nes puikiai pamenu jausmą, kai mama sirgdavo, kai buvau vaikas. Žinoma, baisu ir dabar. Bet dabar bent galiu numanyt kiek tai rimta. Tada žemės slysdavo iš po kojų, pamenu akimirkų, kai jau tada gulėdavau be jėgų nuo to klaikaus jausmo... Gal kad niekas man per daug neaiškindavo, o tiesiog matydavau, kad mamai blogai.
Gal ne visiems taip, juk ir vaikai skirtingi žmonės, tiesiog vis pamąstau, kiek nedaug reikia, kad 1 šeimos nario liga parklupdytų visą šeimą ir paliktų skaudžias pasekmes...
***
Dingo pažįstamo tėtis. Kadais galėjau vadint draugu, bet nutolom: mano depresijos, jo nebevienišas gyvenimas. Sunku net galvot kokia nelaimė artimiesiems.... Manyčiau, net lengviau žinot, kad iškeliavo anapilin, nei dingęs be žinios artimas, kai net kapo negali "turėt". Visuomenė dabar prifarširuota visokios info apie tą mergaitę ir čigonus. To išvakarėse mane pribloškė žinia iš visai šalia...
***
Net keista. Dieną jaučiaus energingesnė. Net apsitvarkiau šiek tiek. Man čia lygu stebuklui, nes nerimas labai greit moka mane paguldyt, atimdamas visas jėgas. Nors miegojau ilgai, bet dabar "riebesnis" stresas jau, matyt, neleidžia tiek mieguistai būt, kaip buvau. Vakare vėl neramu labai labai. Žinau kodėl. Bet pakeisti nieko negaliu ir net nereikia. Tiesiog mano reakcija į tam tikrą reikalą sunki. Duokdie darbe susikaupti...

Aš apie hipochondriją irgi pagalvojau. Bet kažkaip gydytojams nelabai ten kas įdomu- išrašė vaistų 3mėn. į priekį ir viso gero Aš geriu keturis berods mėnesius. Zoloftą antrą mėnesį geriu dabar, prieš tai kitus. Tai tik neseniai ir pradėjo gerėt ta psichologinė savijauta... Bet tai baisu man vistiek, ar praeis/kada praeis tas silpnumas, pykinimas. Ryte dar nieko būna, bet vakare šakės. Ryt į miestą važiuosiu visai dienai, tik 30km kelio, bet bijau vistiek. Nebemoku kažkur važiuoti, eiti... Yra ta baimė nuolatinė, kad pasidarys blogai ir nežinosiu kur dėtis ir kaip grįžt namo.

Kaip laikotės,mergaitės?
Man porą dienų jau šviesiau akyse.Linkiu ir Jums to paties.

Verksne, gera girdėti, kad šviesėja
Oras superinis šiandien, apsilankiau pas mamą, papietavom kartu. Malonus susitikimas, net keista. Tikriausiai pasiilgom viena kitos, tiesiog.
Aš tai sėdžiu ir galvoju, kiek laiko mano kantrybė truks dar. Norisi susikraut lagaminus ir lėkt, kur akys mato ieškot ramybės, laimės... Nelaiko manęs čia niekas, neturiu nei antros pusės, nei vaikų, nei darbo Atrodo, kad valkata būti kokiuose šiltuose kraštuose geriau, nei čia. Neturiu čia vietos, realiai- neturiu namų.

O man labai negera beveik visą dieną. Dirbt labau sunku daros

Mane tai panika apima pagalvojus kad kt men baigias darbo sutartis...tikrai zinau kad dirbant uz minimuma vilniuj nuomuotis negaliu,kol kas tyliai svarstau visokius variantus.

Dar lb neramu del koju,skauda vis labiau...esu ziauriai pavargus...
Papildyta:

Va va, baisu žiūrėt, kas darosi Lietuvėlėj... Kaip išgyventi žmonėms minimumą uždirbantiems, nekalbu jau apie puse etato dirbančius ar pensininkus. Buto nuoma kosminė, už kažkokią skylę, atsiprašant, vieno kambario- 200eu ir dar komunalai. Nu liks 100eu pragyvenimui Vien maistui žmogus turėtų tiek išleist per mėnesį... Tipo- kruopom maitinkis ir nesiskųsk paskui, kad sergi ir imunitetui šakės. Ką jau kalbėt apie nenumatytas išlaidas, vaistus, drabužius, kosmetiką, o dar jei gyvūną augini? Neduok dieve- vaiką. Būtų sveikata mano normali- geriau jau Ispanijoj apelsinus skinčiau O tai dabar išvis, sveikata tragiška, reikia tyrimus darytis, dantys baigia subyrėt. Už odontologines paslaugas, kad susimokėtų, žmonės paskolas ima. Nu tai ką, ir vaikštai su skausmais, gėda net šnekėt, ką jau kalbėt apie šypsojimąsi, kai toks "grožis" burnoj.
O šiaip tai baisu man... Tikrai, galiu pripažinti, jog esu žmogus, kuriam reikia pagalbos, netgi priežiūros. Bet nenoriu veltis į jokius santykius. Žinau, kad sunku būtų bet kokiam vyrui su manim. O ir aš pati visai nenoriu. Bet kartais pasvarstau mintyse, kad vienintėlis variantas šiuo metu būtų susirasti antrą pusę, kad priimtų mane tokią, kokia esu ir padėtų realizuot kai kuriuos dalykus, padėtų atsistoti ant kojų. Bet čia tik mintis. Kažkaip abejoju, kad sugebėčiau.
Pats šlykščiausias dalykas yra, kad turiu idėją, kuo noriu užsiimti gyvenime, iš ko gyventi, užsidirbti. Tai yra mano pašaukimas, hobis, toje srityje esu sukaupusi daug patirties. BET reikia pradžioje investuoti. Deja, bet neturiu iš ko. Imti paskolas, kreditus baisu... Gal į kokį vienuolyną Tibeto reik važiuot ir gyvent sau

Ksenija, "antrai pusei" reikia turėt ką duot (neturiu omeny materialių dalykų), todėl esant šiknoj, mažiausiai palankus laikas toms kitoms pusėms rastis. Išimčių iš šitos taisyklės mažai. Bet koks dvikojis su konkolais per centrą, tikriausiai, netiks...