Depresija

O kodėl aš apie jį turėčiau kažką manyt? Asmeniškai juk nepažįstu. Dėl knygos, ar dėl to, kad transliuoja internetu pamokslus, ar dėl tinklaraščio, ar kad daug žmonių sutraukia, ar kad policijos kapelionas? Knygą skaičiau, beje. Blogo kažko nemanau. Manau, kad populiarus kun. ir tiek. Man atrodo, kad jų yra n charizmatiškų, nesivaidenančių žiniasklaidoj.

 

Neturėtum, paklausiau, kaip nusimanančios toj srity Man visai netyčia jo išgirstas pamokslas(?) patiko, pirmą kartą gyvenime, tai ir užkliuvo. Charizmatišku jo nelaikau.
 

Nu aš tikiu Dievu, teologijos nestudijavau, tiek pat nusimanytų bet kuris tikintis. Kunigas neturėtų būti lygu tikėjimui. Jis irgi toks pat žmogus.

Priklausomybės yra tik priklausomybės, o psichikos ligos yra atskiras dalykas, jos negydomos pvz. lankant anoniminų alkoholikų būrelį.

Gal kuri turit parduot bromazepamo ar lexotanilio?mamai reikia,negali db nuvaziuot pas gydytoja.

Nu aš tikiu Dievu, teologijos nestudijavau, tiek pat nusimanytų bet kuris tikintis. Kunigas neturėtų būti lygu tikėjimui. Jis irgi toks pat žmogus.

Kaip tikinčios ir paklausiau.

Daug kas už jo ir Doveikos užsikabina. Nenorėčiau lygint su kažkokiu popsu, bet netikinčiam, turbūt, būtent taip ir reiktų įvardint.

Daug kas už jo ir Doveikos užsikabina. Nenorėčiau lygint su kažkokiu popsu, bet netikinčiam, turbūt, būtent taip ir reiktų įvardint.

Įtariau, kad taip yra.

Ir gyvenimas, ir aš, abu š.
Atrodo, jokios tragedijos, o dūšioj vien tragedijos...

Aš vakar irgi labai nervinausi prieš darbą, tikiuosi netaps įpročiu. Bet viskas gerai praėjo, tuoj griūsiu į lovą su filmu.

Šian labai man neramu. Gal net baisu. Neadekvačiai tikriausiai. Išgėriau vieną kitą lexą - nei velnio nesuveikė. Turiu ne tokių vaikiškų vaistų, bet bijau lakt, nes neprisikelsiu. Žiauriai pavargau. Tikriausiai nuo stresų. Pati nuo savęs ir gal net kitų žmonių. Per daug socialumo man paskutiniu metu.
Bet ir sekas... Susitariau apžiūrėt 1 chatą. Iš visko atrodė viskas tinkama man ten. Tai kol privažiavau iš darbo iki ten (tiksliau, net nespėjau privažiuot), iš panosės spėjo nuknist kažkoks bernas. Davė ir užstatą, tai ate ate geros permainos. Jūs man dar pasakykit, kad nebūna perteklinių žmonių...
Esu buvus net bedarbe. Dabar bestoge kažkokia. Apie kitką jau net neverta vemt, turbūt.

Night neturiu net ka pasakyt. nu visiska suduva atrodo. galiu pazerti tradiciniu perliuku "viskas bus gerai", "surasi buta", "kartais uztrunka". bet is tiesu tai nezinau kaip bus.

o as galvoju gal.prie slogiu minciu priprantama. galvoji galvoji ir nebeiseina galvot kitaip. nes nu as viska zinau kad reikwtu kitaip galvoti jr isivardinu aiskiai kodel, kuo remtis, bet nu neiseina. nesigalvoja. kazkokia gal priklausomybe nuo minciu. isigyvenimas. kazkaip kvailai.

Viskas taip kvailai... Tuoj tuoj sueis 9m nuo tėčio netekties. Jis čia tikrai dabar nei prie ko, tiesiog šiandien pagalvojau, kad jaučiuosi beveik taip, kai jau žinojau ir mačiau savo akimis, kai tėtis kankinosi skausmuose ir duso negalėdamas įkvėpt, ir niekas niekuo negalėjo padėt. Aš nežinau, ar gali būt kvailiau. Iš tiesų čia visiškai nesulyginami dalykai, o jausmas kone tas pat... Noris tėkšt galvą į sieną taip, kad iš jos nieko neliktų.
Jėgos po truputį mane apleidžia... Šian nepasivelku...
Darbe pastebi, bet gerai, kad niekas ten neturi laiko gilintis ir niekam ten labai neįdomu. Tiek, kad nelabai žinau ką atsakyt, kaip paaiškint visą šitą stadiją, jei kas pakomentuoja. Bet čia dzin.
Valkiojimasis, kol pasivilkau, buvo klaida. Aš vis užmatau konkrečių pvz., kaip žmogus judėdamas, ar šiaip nesėdėdamas namie `prasiblaško`, `išsivaikšto`, atsigauna. O aš, žiūriu, tik nualinu save. Nori nenori, jei jau peržengi slenkstį, tenka susidurti su socialumu - čia kažkas pravažiavo, čia praėjo, čia pasikeitė kvapas, čia garsas, čia vaizdas. Visa tai klaikiai vargina. Pastebėjau, kad man naudingiau, jei dar ketinu apsipręst tęst gyvenimą, kad viduj jaučiuos skerdžiama, atsižvelgt į organizmo reakcijas ir šiaip pojūčius - nesiprievartaut kažkur eit ir kažką daryt, jei tik įmanoma, o pabūt su kuo mažiau tų kintančių dalykų - garsų, vaizdų, kvapų ir pan. Geriau jau kontempliuot maldas [man tai kažkodėl atrodo prasminga], jei išeina, ar skaityt. Tik kad pajėgt tai daryt, kartais tenka irgi ne 1 ratuką išmaukt. Ir dėl ko pasakykit jūs man...
Aišku, nesaugu ir trapu, bet mamai geriau, darbe padėtis stabilizavos į šiek tiek geresnę pusę šiom dienom, bet, jei jėgos apleidžia, reiškia važiuoju žemyn.

Įprotis išsivystyt gali, sutinku, bet, manau, kad dabar man tiesiog neadekvatus stresas. Stresas čia gal per silpnas žodis. Gal kaip potrauminio streso sindromas, ar kažkas pan.

Depresikui pasakyt dzin, bet šiaip pati žinau, kokia apgailėtina atrodau, bet nebepajėgiu susiimt. `Oi oi oi, už kelių metrų kvėpuoja moteris, kuri manęs negali pakęst, nors mes nepažįstamos ir todėl nepašliaužiu`. Ar čia sveiku protu suvokiama priežastis... Sakyčiau, džiaugtis reikia, kad gyvenime dabar tik tokios bėdos, ir tos pataisomos. Nu ok. Gal niekas čia nesidžiaugtų, bet, tikiu, ir visai neitų iš proto.
Toks jausmas, tuoj nualpsiu iš nerimo. Nenualpstu, aišku.

Sorry, kad aš čia apie save vėl su paklodėm. Neprotauju dabar, kad kažką pakalbint. Aš gi čia sau dabar pati svarbiausia. Mane skerdžia iš vidaus. Veje. Varškelė tiesiog.