Depresija

Gera idėja su tais kardais. Dar turint omeny, kad neturiu klausos, jau įsivaizduoju, kaip bliaunu, `paduooook sesule kardą`. Kažkaip tikiu, kad tada tikrai duris padegtų, kaip žadėjo ne kartą. Nežinau, ar čia blogai man, ar, kaip tik išeitis, nes nežinia, kaip ten po to mirties, ar ne dar blogiau.

Turbūt, rašiau, bet nepatikėčiau, jei man sakytų pan. dalykus, kad daro, kaip ta moteris. Klausčiau KĄ JAI PADAREI. Iš tikrųjų tai suprantu, kad padariau. Egzistuoju čia nekviesta nelaukta, durų rakinimas ar agurko kramtymas juk skleidžia bereikalingus nervinančius garsus. Agurkų stengiuos nekramtyt, kad nebūtų triukšmo ir apskritai namie neėst. Duris vis dėlto dar rakinu, stengiuos nei sysiot ir praustis, jei nebūtina, dantis išsivalau ryte darbe.
Nepaliauju stebėtis dėl poveikio. Aš tikrai ne iš tų, nutylinčių. Negaliu paaiškint, kodėl man toks šokas. Gal, kad nesusidūrus iš taip arti su pan. žmonėm. Juk ne vakar gimiau, teoriškai žinau, kad visko šiam pasauly esti, bet `can`t stop wondering`, kaip kokia Alisa.
Bet iš tikro, ir mamai sakiau - aš nežinau ką reikėtų pasakyt žmogui, kuris kalbas su savim. Jam tikrai blogiau, nei man.
Seniau dainuodavo daugiau, tikriausiai, todėl, kad nebuvo technologijų, per kurias girdėtųs, kaip dainuoja kiti. Beje, šito urvo savininkė man ne kartą sakė, kad kai burba, užleisčiau specialiai muziką tai kaimynei. Bet aš neturiu jėgų nei noro čia kažkokiam kvailam karui, man to visai nereikia.
Bet tavo rezultatų lauksiu iš dainininkės karjeros.

Šiandien kažkaip lengviau jaučiaus. Gal `dašilo`, kad nebedaug čia liko kęst tą moterį. Nors pastovesnės vietos taip ir nesugebėjau susirast, bet bent turėsiu kur išsinešdint jau greit.
Net ėsti norėjau be pykinimo. Pastaruosius porą mėn. man nelabai taip būdavo. Nors čia smulkmė.

Man jau irgi šiek tiek lengviau. Darbas, nors ir labai intensyvus, patinka, nors iš pradžių galvojau, kokį velnią aš čia darau. Kolektyvas labai fainas, seniai nebuvau tokioj neblogoj darbinėj aplinkoj, vis kažkokios intrigos, rietynės.  Duokdie, viskas taip ir liks. Gavau psichologės konsultacijų 12, jau po pirmo karto nerimas apmažėjo, aš iš tų, kuriuos terapija labai veikia. Išsiskyriau su draugu, 2 metus pratempėm, bet net palengvėjimas kažkoks, tie santykiai niekur nevedė. Užtat dabar galėsiu ieškoti MIAILĖS
 

Įtariu ir mano draugui palengvėjimas...o man pačiai visapusiškas išsekimas, neviltis, nėr noro kažko ieškoti, vėl save investuoti, tikėtis. Kažkokia nesąmonė. Prasidėjo pilvo skausmai, nu žodž...

Palengvejimas turėtu ateit bet kokiu atveju - arba kai palieki kankinancius santykius, arba kai issilaizai zaizdas ir vel pagaliau gali ikvepti gryno oro. Vieniems greiciau, kitiems leciau. As isvis nezinojau kaip ir kada atsipaipaliosiu po paskutiniu santykiu, norejosi spjauti i akis sakantiems, kad BUS geriau. Bet bus, yra.

Įtariu ir mano draugui palengvėjimas...o man pačiai visapusiškas išsekimas, neviltis, nėr noro kažko ieškoti, vėl save investuoti, tikėtis. Kažkokia nesąmonė. Prasidėjo pilvo skausmai, nu žodž...

O kokia tavo situacija dabar, kuo užsiimi? Mane labai slėgė sėdėjimas namuose, vienatvė ir vaistai neatitaikyti buvo. Jei nedirbi, siūlyčiau į Ažuolyno ligoninę atsigult, ten intensyvi terapija, vaistus parenka, rytais sportas. Ne panacėja, aišku, aš per šiuos metus 3 kartus skirtingose ligoninėse buvau. Baisu net prisimint, kokie košmariški man metai buvo, pradedant nuo praeito rudens.  Prasidėjo irgi viskas nuo nemigos, išsekimo, paskui visus etapus perėjau: nuo visiškos apatijos, tuštumos jausmo iki siaubingi nerimo. O dabar, kai pagalvoju, kad galbūt galėsiu jaustis kaip normalus žmogus, atsiranda toks noras gyvent, keliaut, bendraut, kad net kvapą gniaužia. Tikiuosi, kad įmanoma pasveikti nuo šitos bjaurasties.

Palengvejimas turėtu ateit bet kokiu atveju - arba kai palieki kankinancius santykius, arba kai issilaizai zaizdas ir vel pagaliau gali ikvepti gryno oro. Vieniems greiciau, kitiems leciau. As isvis nezinojau kaip ir kada atsipaipaliosiu po paskutiniu santykiu, norejosi spjauti i akis sakantiems, kad BUS geriau. Bet bus, yra.

Kadangi aš iš šitų santykių negaudavau nieko, tai nėra ir praradimo jausmo. Kaip nieko nejaučiau, taip nieko nejaučiu ir toliau, nesvarbu, mes kartu ar atskirai. Nejaučiu jokio praradimo jausmo. O ir šiaip, kalbant apie santykių nutraukimą aš labai gaji, ilgiausiai išgyvenau net 3 mėnesius

Tau sunku ilgai buti su vienu zmogum, ar tiesiog jautiesi nesugyvenama? ar manai, kad kiti tokie yra?

O aš o aš o aš... Teisybę man sakė 1 čiuvas, kad per rimtai žiūriu į tuos visus suaugėliškus dalykus. Aš atsikvepiu tik nutraukus va tokius santykius, kaip kad buvo aname darbe su savininkų sūnumi. T.y., juose buvo asmeniškumų, bet tai toli gražu nuo intymių, artimų santykių. O taip, kad asmeniniams ryšiams, kuriuos sąmaningai pasirinkau IR pati, nutrūkus ateitų palengvėjimas man nebuvo ir net negaliu įsivaizduot kaip ten kitiems įmanoma.
Nesvarbu, ir man gal to nereikia, nes savos pseudovertybės arijas žviegia, bet, ot. Gyvent turėtų būtų lengviau.

Šiandien 9-tos tėčio mirties metinės. Su mama tapetavom tokią patalpą. Toks dviprasmiškas jausmas. Iš 1-os pusės ypač TĄ dieną, atrodė tokia beprasmiška ta buitis ir norėjos tylos, ramybės ir susikaupimo, iš kitos pusės, mama su ta buitim gyvena kasdien ir net turėjo sveikatos su manim tiems tapetavimams. Gal jai tai svarbu šitam gyvenime, tai kas, kad man nesvarbu. Aišku, po to ir kapines aplankėm. Jei logiškai, juk po 9m kažkiek aktualumo turėjo sumažėti, kad nesimatau ir nesikalbu su žemiškuoju tėčiu, ar ne? Bet man anas vakaras ir šis kaip vakar ir šiandien. 🙁
Man įstrigo vienos vyresnės už mane moters pasakymas, kad jos tėtis mirė prieš 15m, bet dabar atrodo, kad jo išvis nebuvo. Aš manau, kad tai lengvai psichopatiška, bet tai, kaip jaučiuos pati, tikrai kažkas daugiau, nei drama queen. 😓
Seniau jaučiaus kiek neramiai dėl to. Dabar toks jausmas, kad skauda. O dar sako, kad laikas gydo. Nebetikiu.
Nesakau, kad man totalios šakės dėl tėčio netekties. Tiesiog kitų rūpesčių akivaizdoj tai tikrai skauda. Tai nepraeina.

Tau sunku ilgai buti su vienu zmogum, ar tiesiog jautiesi nesugyvenama? ar manai, kad kiti tokie yra?

Nei tas, nei tas.Nesuprantu, kodėl būtinai nori matyti manyje kažkokių kliaudų. Mylėjau tik vieną kartą, deja, išsiskyrėm po ilgo buvimo kartu. Tąkart man palengvėjo, nes buvimas kartu buvo virtęs pragaru – jis baisiai gėrė, dingdavo kartais net savaitei. O paskui taip nieko ir nepamilau, santykius kūriau, nes nemėgstu būt viena, su kompanija linksmiau, bet galiausiai viskas baigiasi tuo, kad nebegaliu daugiau gyvent su tokiu „draugu“ intymaus gyvenimo.

As nieko blogo tavyje nematau ir nesistengiu matyti. Cia buvo tik smalsus klausimas
Man paciai sitie dalykai kazkiek aktualus, tai idomu, kaip pas kitus(kitas)

Idem, sirgti negaliu sau leisti, tuo labiau ant biuletenio sėdėt. Likau viena kaip pajamų šaltinis. Reikia paskolą už būstą mokėti. Mam vis užeina tokia savigaila, neviltis, pyktis ant saves, kad nemoku santykiu islaikyti, kad per didele egoiste ir zanuda esu...kiek jau tu bamdymu buta. Sitas buvo labai arti mano svajones issipildymo. Ir pati sekmingai ji sugrioviau. Psichologe bande man irodyti, kad jis buvo nusisalines nuo santykiu, nelankstus, per mazai stengesi prisitaikyti. O man atrodo, kad pakankamao stengesi, tiesiog mano asmenybe tokia...nu kur neinanoma ilgai pakest.

Šiandien pranerimavau ir pradepresavau, paskui pagalvojau, velniai nematė, ir išgėriau lexo. Viską kaip ranka nuėmė. Perskaičiau vieno tyrimo rezultatus, kad sportas gali efektyviai padėt nuo depresijos(kokia naujiena, ar ne ), bet tik sportuojant ne mažiau nei 45 minutes 4 kartus per savaitę. Rezultatai pasijaučia po 8 savaičių. Bandysiu, rezultatus pranešiu, jėgų jau turiu, visa laimė.

Būtent tada ir laikas sportams, kai dar turi jėgos, neguli paslikas susijungęs su kosmosu ir dar nereikia vedžiot už parankės, kad nepargriūtum, kaip depresiko, ką tik pakliuvusio į ligoninę.

Kaip aš plojaus... Ėjau pasišokinėdama su ausinėm [žinojimas, kad tuoj mėšiuos iš čia, guodžia], kaip plojaus visu ūgiu kapinių patvory [netolies dar ir labdaros valgykla]. Dar pagulėjau prisiplojus. Bet gi nieks nenustebtų pažinęs, ane? Man prie veido tinka prigult tokiose vietose pailsėt. Gaila, tik kad tel. sukūliau. Bet kad tik tokios bėdos.

Gal kas nori mano vieton pagyvent? Savininkė superinė, šalia ir kapinės, ir centras. Kuriam nori patvory, tame guli. Čia nėra virtuvės, bet kam ji. Dar geriau, jei būtų pora. Ar kad ir mergina su kūdikiu [nors nepatogu, bet iš bėdos, be to ir kaina labai nedidelė]. Kaimynę sakė papurtys. Nors aš tikrai nelinkiu jai jokio streso, akivaizdu, kad jai blogiau, nei man.