QUOTE(mylimuke! @ 2017 10 28, 21:51)
O ko to biuletenio bijoti> Nu apart to, kad babkiu maziau gauni (aisku, to normalu bijoti). man tai baisiau butu, kad va pasiryzai, intervencija i organizma, atkentejai ir paskui pyst viskas grizta i savo vezes.
Babkės rimta, kai neturi šeimos, kuri pagelbėtų neturint santaupų. Nžn kiek to reikės, kiek tęsis fizinis neįgalumas - juk finansų atsigavimui paprastai reik daugiau, nei įprastai.
Mėjai gal tas negalioja, nžn., bet pati, kai buvau biuleteniuose dėl depresijų, jaučiaus šlykščiai, kad ėmiau už biuletenį tuos neužsidirbtus grašius - sakau, kad MAN komplikuota, nes jausčiaus/ir jaučiausi tada našta visuomenei.
O ir darbuose nepakeičiamų, sako, nėra. Niekad negali būt garantuotas, kad lauks, kad būsi reikalingas, būdamas samdiniu.
Sugrįžimo, atvirkščiai, nebijočiau.

Gi gal bent kurį laiką būtų buvę geriau. Paskui gal galima vėl operuot

Juk daug paprastesnis kelias, nei dėt savo pastangas - kiti už tave įdeda, tiek, kad, kurį laiką pabūni didesniu ligoniu.
Agrefa dabar užmėtys mane akmenim
Nebemiegu. Bet neįtikėtina kantrybė nk neveikt. Visai rankos nekyla...
Papildyta:
Aj, Mylimuke, aš beveik neabejoju, kad dauguma depresikų daug mažiau bijo, arba visai nebijo tų visokių fizinių intervencijų, sužalojimų, kad gali mirt. Kai gyvenimu ir taip nesidžiaugi, tokie dalykai mažiau liečia. Jei artimam grėstų kažkas pan. - tada tragedija galvoj.