Depresija

:4u:Bestyge, mergyte, laikykis iš paskutiniųjų.Tiesiog privalai ištvert, iškentėt, vaikus užaugint.Ir vyk tas mintis, kad negali būt nors kiek geriau.Tikrai gali ir bus.Labai nuoširdžiai Tau to linkiu.

Meja, mano viena giminaitė yra pasidariusi kažkokią panašią operaciją maždaug prieš dešimt metų ir viskas jai gerai.Svoris pasvyruoja + - 2kg, bet jaučiasi puikiai ir džiaugiasi savo sprendimu, nes kitaip svorio ji niekaip nebūtų sugebėjus numest.

Tik , man rodos, gerą mėnesį ji buvo nedarbinga ir pragulinėjo.Ir kažkurį laiką nieko nevalgė, tik įvairias sultis gėrė.Bet gal ne visiems vienodai.

Parašiau palaikymui  

Man darys skrandzio plikacija,sulanksto skrandi ir uzsiuna.

Iki op turiu bent 4kg numest,kuo daugiau nukris tuo geriau.ir as tikrai pavydziu tiems kurie turi valios tam.nes as neturiu ir man cia lb did issukis.

Parašysiu, kas man padėjo numest svorį, padidėjusį nuo mirtazapino.Ryte ir pietums įvairus aistas, o vakarais tik baltyminis, pvz varškė su natūraliu jogurtu ar omletas. Aišku, dieną jokių bandelių, geriau jau nedidelis šokoladukas.

Dabar pasakysiu ir čia net ne dejonė. Berods, seniau gebėdavau žiūrėt į daugelį dalykų paprasčiau. Neturiu minty darbo. Tiek darbas, tiek mokslas man visad keldavo įtampą. Darbas dažniausia motyvuotai. Jau nekalbu apie kažkokios savos šeimos kūrimą - tokios atsakomybės virš mano jėgų ir suvokimo ribų. Bet tie patys santykiai tarp žmonių... Tegu ir gatvėj. Arba ten kažkokios tetos. Kartais dvikojai turi lūkesčių mano adresu, bet aš kaip tas iškastruotas katinas....

Man šeima irgi per didelė atsakomybė. Neseniai klausiau laidos, psichologė kalbėjo, kad kai kurie, turėję ypač sunkius santykius su tėvais, pasirenka netęsti to, t.y. neturėti vaikų. Tai čia apie mane.

ačiū, kad atrašei, ypač juoda buvo vakar, užvakar.

paroxetiną keičia escitalopramu.

jei gali, pasimelsk. nors nebežinau, ar tikiu maldos galia. mane velnias puola kaip reikiant. esu arti susinaikinimo ribos. kai niekas tampa nebesvarbu ir nebesulaiko. jaučiu, kad galiu baigti vieną dieną ant smūgio kaip mama. sulkuošino gimdytojai, patys pasilpovė, o man tuos vėmalus likusius ir pasekmes tempti. nebenoriu. esu sau per sunki našta, ir ne tik sau. jau niekad nebesijausiu sveika ir laimina. niekad nebejausiu pilnatvės. viskas buvo į šipulius sudaužyta. galiu tik apsimesti, kad veikiu, dirbu, einu. kol galiu apsimesti.

Tau tik dabar atrodo, kad nebesijausi niekada sveika. Man paskutinis atkrytis tęsėsi labai ilgai, nu bet va, pritaikė vaistus, jau antras mėnuo, kai jaučiuosi kur kas geriau. Escitalopramas man yra padėjęs, tikiuosi, tau irgi pagerės.

Meja, klausinėju apie operacija, nes turiu artimų žmonių su  nutukimu. Nebijok pačios operacijos, narkozės ir pan. Gydytojai žino, ką daro ir tikrai nerizikuotų, jei būtų koks pavojus.

Linkiu sėkmės, kantrybės ir ištvermės po  operacijos. Nes svorio metimas ir svorio palaikymas  vėl priklausys tik nuo tavęs.

Skaitau knygą Marya Hornbacher „Iššvaistytas gyvenimas. Memuarai apie anoreksiją ir bulimiją“.  Na žiauri knygą.

Apie valgymo sutrikimus, kurie visiškai sužlugdo protą, ir nepataisomi jokiomis pastangomis. Gal būt ir MĖjos saldumynų valgymas yra nevaldoma priklausomybė? Bet kaip tada padės operacija?

ir dar toje knygoje autorė kaltina tėvus, panašiai kaip Bestygė.

Bestyge, escitolapramas buvo vaistas, kuris man labai padėjo. Valgiau 20 mg - maks dozę keletą metų.