Nekenciu naujo darbo.viskas butu gerai,jei nereiktu parduotuves cechu valyt.lb sunku juos ir butent del to alga atrodo pasityciojimas.bet pasikalbejau su vadyb,sake po to kai grysiu is svedijos,perkels kitur.ner kam dirbt,tai nenori paleist.
Kokį šiandien nerealų stresą apturėjau, susiriejau su kolega, pasiunčiau jį(iki to buvo santykiai kuo puikiausi). Jaučiu, kad net negaliu adekvačiai reaguot, mane nepelnytai apkaltino ir sprogau. Blin, kaip reikės tenai rytoj pasirodyt.
Tvartiniai dvikojai 
Iš pavydo tu čia šitaip, ne kitaip. 
Vyrą. Jau atsiprašė, bet mane mano įsiūtis pačią išgąsdino, be to, normali įstaiga, o aš kaip mužikas. Bet priežastis tikrai buvo. Jei normalūs santykiai, tai normalūs, o ne kažkokie neadekvatūs priekaištai. Nemoku aš taip bendraut.
Įtariau, kad apie tvartinius bus mano epitetas. Tad skaičiau praeities įrašus, ar tikrai.
Tam tikrais atvejais anuos dar vadinu pustrečiakojais (tipo 3-čia, tarp 2-jų ilgų).
Dabar pati mėginu suprast, ar aš žiauriai rimtai, ar žiauriai nerimtai.
Tam tikrais atvejais anuos dar vadinu pustrečiakojais (tipo 3-čia, tarp 2-jų ilgų).
Dabar pati mėginu suprast, ar aš žiauriai rimtai, ar žiauriai nerimtai.
Kažkas su galva negerai, ar wtf. Šian laisvadienis, išslinkau iš namų su būtinais reikalais. Nebuvo jie varginantys, bet vos neverkiau, kad negebėsiu grįžt, atrodė, gulsiu ant šaligatvio šlapio sniego ir miegosiu. Aišku, jau išėjau ryte "pavargus", nors miegojau ir naktį, ir dieną. Nemoku paaiškint kas daros. Galiu nemiegot, skirtingai, nei seniau. Žiūriu į 1 tašką, skrolinu kažką internete. Atrodo, galva sprogs. Net nesuprantu, ar ją skauda, ar čia kažkoks kitas jausmas. Tas nuovargis puikiai suprantu, kad ne fizinis. Jokių vaistų taip ir nepradėjau gert, tik raminančių kartais, kai jau, atrodo, nebegaliu.
Toks jausmas, kad negaliu ištoleruot foninio triukšmo. Vis dar galvoj šventinis laikotarpis, gal vis tik nuo tų blizgučių man neįmanoma taip greit atilsėt, juk dar tik mėnuo praėjo. O dabar dar nuolatiniai stresai darbe. Per tą mėn. buvo viena ramesnė diena, kai niekas ten neisterikavo. Esami nesklandumai neišsispręs anksčiau, nei po pusmečio, tame tarpe neabejotinai atsiras naujų, neduokdie, dar ir mano klaidų. Svarbiausia, kad mamai geriau, bent jau valgo kažką ir kiti blogumai nenuolatiniai.
Tie stresai ir bus mane "damušę". Bijau, kad atsikelsiu ryte, bet nepajėgsiu išlipt iš lovos. Rimtai, net ranką pakelt atrodo sunku.
Toks jausmas, kad negaliu ištoleruot foninio triukšmo. Vis dar galvoj šventinis laikotarpis, gal vis tik nuo tų blizgučių man neįmanoma taip greit atilsėt, juk dar tik mėnuo praėjo. O dabar dar nuolatiniai stresai darbe. Per tą mėn. buvo viena ramesnė diena, kai niekas ten neisterikavo. Esami nesklandumai neišsispręs anksčiau, nei po pusmečio, tame tarpe neabejotinai atsiras naujų, neduokdie, dar ir mano klaidų. Svarbiausia, kad mamai geriau, bent jau valgo kažką ir kiti blogumai nenuolatiniai.
Tie stresai ir bus mane "damušę". Bijau, kad atsikelsiu ryte, bet nepajėgsiu išlipt iš lovos. Rimtai, net ranką pakelt atrodo sunku.
Night, baisu skaityt, kaip kankiniesi, o tau apskritai kokie nors vaistai yra šiek tiek padėję?
Mane šiandien toks neteisybės jausmas apėmė. Turiu 2 labai gerus pažįstamus, kurie dėl depresijos gauna invalidumą, dar ten kažkokias bedarbio pašalpas ir sėdi namie. Kartais šiokių tokių chaltūrų pasidaro, tėvai kažkiek padeda. Reguliariai paguli ligoninėse, nu nes laiko tai yra. Realiai dirbti gali, tik gal ne pagal specialybes, nelabai kvalifikuotą darbą. Betgi nekvalifikuotas kerta per savivertę (man irgi kerta, todėl geriau jau pasinervinsiu, bet dirbsiu pagal specialybę kol galiu). Aš, savaime suprantama, negaliu išmatuoti jų depresijos gylio, bet jei gali turiningai leisti laisvalaikį ir tą sau leidžia, patys vieni susitvarkyti visus reikalus (butas, mokesčiai, automobilis), tai gal ir dirbti gali. Ne mano reikalas aišku, bet kai su vienu bandžiau pasikalbėt apie sunkumus darbe (ne šitam, buvusiam), kad ant manęs kasdien rėkia viršininkas, pasakė: „O tu įsivaizduok maždaug, kad esi E. Franklis ir turi tai išgyventi“, tai vos žado netekau. O neteisybės jausmas apėmė, nes sužinojau, kad Franklio gerbėjas eilinį kartą gulasi į Ąžuolyną. Nežinau, ką sakė gydytojui, bet man prisipažino, kad ten daug žmonių, bendrumo jausmas. Bl.
Tai va, išsiliejau. Ir palyginau Mėją, kuri su tokiom sveikatos problemom dirba fizinį darbą, Night, kuriai reikėtų labai ilgo ir nuoseklaus gydymo, Bestygę, kuri su tokiu nerimu dirba nuolat tarp žmonių, save, kuri su sociofobija leidžia visą laiką tarp žmonių, ir nesuprantu, kur teisybė?
QUOTE(Idem @ 2018 01 30, 16:46)
<p>Night, baisu skaityt, kaip kankiniesi, o tau apskritai kokie nors vaistai yra šiek tiek padėję?
</p><p>Mane šiandien toks neteisybės jausmas apėmė. Turiu 2 labai gerus pažįstamus, kurie dėl depresijos gauna invalidumą, dar ten kažkokias bedarbio pašalpas ir sėdi namie. Kartais šiokių tokių chaltūrų pasidaro, tėvai kažkiek padeda. Reguliariai paguli ligoninėse, nu nes laiko tai yra. Realiai dirbti gali, tik gal ne pagal specialybes, nelabai kvalifikuotą darbą. Betgi nekvalifikuotas kerta per savivertę (man irgi kerta, todėl geriau jau pasinervinsiu, bet dirbsiu pagal specialybę kol galiu). Aš, savaime suprantama, negaliu išmatuoti jų depresijos gylio, bet jei gali turiningai leisti laisvalaikį ir tą sau leidžia, patys vieni susitvarkyti visus reikalus (butas, mokesčiai, automobilis), tai gal ir dirbti gali. Ne mano reikalas aišku, bet kai su vienu bandžiau pasikalbėt apie sunkumus darbe (ne šitam, buvusiam), kad ant manęs kasdien rėkia viršininkas, pasakė: O tu įsivaizduok maždaug, kad esi E. Franklis ir turi tai išgyventi, tai vos žado netekau. O neteisybės jausmas apėmė, nes sužinojau, kad Franklio gerbėjas eilinį kartą gulasi į Ąžuolyną. Nežinau, ką sakė gydytojui, bet man prisipažino, kad ten daug žmonių, bendrumo jausmas. Bl.
</p><p>Tai va, išsiliejau. Ir palyginau Mėją, kuri su tokiom sveikatos problemom dirba fizinį darbą, Night, kuriai reikėtų labai ilgo ir nuoseklaus gydymo, Bestygę, kuri su tokiu nerimu dirba nuolat tarp žmonių, save, kuri su sociofobija leidžia visą laiką tarp žmonių, ir nesuprantu, kur teisybė?
</p>
</p><p>Mane šiandien toks neteisybės jausmas apėmė. Turiu 2 labai gerus pažįstamus, kurie dėl depresijos gauna invalidumą, dar ten kažkokias bedarbio pašalpas ir sėdi namie. Kartais šiokių tokių chaltūrų pasidaro, tėvai kažkiek padeda. Reguliariai paguli ligoninėse, nu nes laiko tai yra. Realiai dirbti gali, tik gal ne pagal specialybes, nelabai kvalifikuotą darbą. Betgi nekvalifikuotas kerta per savivertę (man irgi kerta, todėl geriau jau pasinervinsiu, bet dirbsiu pagal specialybę kol galiu). Aš, savaime suprantama, negaliu išmatuoti jų depresijos gylio, bet jei gali turiningai leisti laisvalaikį ir tą sau leidžia, patys vieni susitvarkyti visus reikalus (butas, mokesčiai, automobilis), tai gal ir dirbti gali. Ne mano reikalas aišku, bet kai su vienu bandžiau pasikalbėt apie sunkumus darbe (ne šitam, buvusiam), kad ant manęs kasdien rėkia viršininkas, pasakė: O tu įsivaizduok maždaug, kad esi E. Franklis ir turi tai išgyventi, tai vos žado netekau. O neteisybės jausmas apėmė, nes sužinojau, kad Franklio gerbėjas eilinį kartą gulasi į Ąžuolyną. Nežinau, ką sakė gydytojui, bet man prisipažino, kad ten daug žmonių, bendrumo jausmas. Bl.
</p><p>Tai va, išsiliejau. Ir palyginau Mėją, kuri su tokiom sveikatos problemom dirba fizinį darbą, Night, kuriai reikėtų labai ilgo ir nuoseklaus gydymo, Bestygę, kuri su tokiu nerimu dirba nuolat tarp žmonių, save, kuri su sociofobija leidžia visą laiką tarp žmonių, ir nesuprantu, kur teisybė?
</p>
Jei jie gali sau leisti nedirbti, tai nedirba. O tu jei galetum ar nedirbtum? O jei dirbtum, tai ka tuo noretum irodyti?
Teisybes ieskojimas bergzdzias reikalas, jos neismatuosi.
Idem, pakomentuosiu apie save, kad man dabar morališkai, palyginus, viskas ok, kai mamai geriau. Bet gal buvus įtampa, ar kas čia, pasireiškia tuo tokiu, kaip perdegimu. Ar čia gal ir yra perdegimas. Nes kiek bandžiau tirtis fiziškai, viskas ten normų ribose, tad neparazituosiu vaikščiojimais pas šeimos gyd.
Man pačiai keista, bet net nerimą, kuris, rodos, amžiais manęs neapleisdavo, jaučiu nedažnai, labiau apatiją.
Dirbti aš irgi, vadinkim, noriu. Ar, dalinai, "man taip reikia". Jausčiaus labai blogai, jei tektų susitaikyt, kad nebegaliu dirbt. Ne todėl, kad man tai labai patinka, o todėl, kad jausčiaus skolinga visuomenei. Kodėl kiti mokesčių mokėtojai turėtų man mokėt kažkokias pašalpas/išmokas? Absurdas.
Man pačiai keista, bet net nerimą, kuris, rodos, amžiais manęs neapleisdavo, jaučiu nedažnai, labiau apatiją.
Dirbti aš irgi, vadinkim, noriu. Ar, dalinai, "man taip reikia". Jausčiaus labai blogai, jei tektų susitaikyt, kad nebegaliu dirbt. Ne todėl, kad man tai labai patinka, o todėl, kad jausčiaus skolinga visuomenei. Kodėl kiti mokesčių mokėtojai turėtų man mokėt kažkokias pašalpas/išmokas? Absurdas.
Mylimuke, aš neieškau teisybės. Tu mano postus taip išvartai, kad atrodo, turi kažkokių teksto suvokimo spragų. Čia ne įžeidimas, tu rimtai nematai akcentų.Taip, dirbčiau, tai padeda jaustis pilnavertiškiau. Be to, kaip ir Night, nesinori būt našta visuomenei.
QUOTE(Idem @ 2018 01 31, 07:18)
<p>Mylimuke, aš neieškau teisybės. Tu mano postus taip išvartai, kad atrodo, turi kažkokių teksto suvokimo spragų. Čia ne įžeidimas, tu rimtai nematai akcentų.Taip, dirbčiau, tai padeda jaustis pilnavertiškiau. Be to, kaip ir Night, nesinori būt našta visuomenei.</p>
Kiekvienas pagal save mato akcentus. Prasau neooponuoti i mano protinius gebejimus, ir as nedarysiu to paties. Gal paciai su minciu raiska problemos.
Tikrai ne. Kažkurioj temoj pasakiau, kad namuose rengiuosi patogiai, tai išvartei, kad su bulviakasiniais drabužiais. Aš irgi linkus hiperbolizuot, nu bet šitaip? Mano manymu, per daug.
