Depresija

Mane labiau uzknisa darbe zmones kaip zmones, o ne kaip kazkas, kam reikia atsiskaitinet. O logiskus argumentus as visai priimu, kodel gi neismokus geriau, jeigu galima geriau. O kur ne geriau,tai as turiu argumentus.
Ir taip tik atrodo, kad tiems va virsininkams tik bamba krapstyt. Is tikro tai atsakomybes daug, stresu. As nenoreciau i ju vieta vien tam, kad niekas neaiskintu.

Aš visą tą irgi priimu ir puikiai matau, kiek jie atsakomybių neša ir kiek yra atsparesni stresams nei aš. Bet aš gal nemoku išsireikšt teisingai dėl ko man negera. Žodž., aš tai jaučiu priklausomybę, kuri pjauna. Nors ir žinau, kad būnant savininku tos priklausomybės nedingsta, o gal net padidėja, tik nuo kitų faktorių, nei pieškai. Bet man labai sunku ištoleruot, kai motyvuotai ir argumentuotai klausia, pvz., ar padarei tą ir aną, o kaip su anuo ir pan. Klausia, nes aš esu vienintelis žmogus tame darbe, per kurį praeina beveik visi užs., ir, jei jų nebus, 10 ar 20 žmonių komanda neturės darbo, vadinas, nebus iš ko mokėt atlyginimų ir pan. Ir, galbūt aš flegminu, o gal kaip tik dirbu įnirtingai, bet nespėju, ir man reikia pagalbos - tai ir klausia kaip sekas.
Bet tas toks atskaitlingumas, tie pan. klausimai mane pjauna. Ta tokia kontrolė... Aš gi puikiai suprantu kad ji reikalinga, bet man sunku ją pakelt.
Iš tikro, gilių depresijų periodais užpraeitame darbe būta daug dienų, kai nuslinkdavau į darbą, bet visiškai nepadirdbavau. Stebėtina, kad ten laikė, nes kartais pasijausdavo, kad nk nepadarau. Bet tada ir ta kontrolė man nebuvo tiek labai pjaunanti. Dabar tikrai dirbu, atrodo, bet kontrolę jaučiu. Ji nei įkyri, nei kažkokia nemotyvuota, nei perspausta, nei kitas jos gal jaustų, bet man ji vis minty. Kalėjimas. Ir kitaip niekada nebus.

Visiškai tokie patys jausmai ir potyriai dėl samdomo darbo kaip Night yra mano vyrui. Užtat nors ir sunku savo veiklą vykdyt, bet pliusas tas, kad esi pats sau šeimininkas, pats reguliuoji savo veiklą. Tačiau ir atsakomybė didesnė. Man ir nepatiko būti samdine vienam darbe, nes labai bloga atmosfera ten buvo, jaučiausi įkaite,baimė ir įtampa buvo.

Nu va kaip skirtingai. As matyt su samdines mentalitetu gimiau. Man kaip tik ramiakas, padarai atiduodi ir vsio. Bet gal kad man paciai save kontroliuot sunku, tai visai gerai kad kas paklausia is sono ar termina duoda koki.

Būstus, tikriausiai, dauguma turit savus, bet darbus, kaip suprantu, dauguma irgi dirbat samdinio rolėj. Ar jums nebūna negera, kad reikia šokt pagal kažkieno taisykles? Tegu jos su logiškais motyvais, bet vis tiek suaugęs žmogus, atrodo, o reikia kažkam kažką atsiskaitinėt, daryt pagal kitą.
Šitam darbe pagal kito dūdą šoku daug mažiau, nei aname. Bet nebus taip, kad nereiks šokt. Išprotėsiu.

 

Man ne tai kad negera šokt pagal kažkieno taisykles (aš jas dažniausiai pakoreguoju šiek tiek pagal save), tiesiog turiu kažkokia autoritetų baimę, nuo vaikystės likusią, todėl prieš valdžią dažnai jaučiuosi kaip katė, į miltus pridirbus.

 

Kuomet esi samdomas - padarei savo darba ir ramiai miegi. O jei esi savininkas - nei naktu ramiu, nei atostogu, nei sestadieniu, nei sekmadieniu ramiu neturi.

Kad kažkaip net negaliu prisimint tokios dienos, kaip Nidulia, rašai. Nors esu samdinė.

Be kita ko, kai esi samdinys niekada nežinai, ar rytoj tas darbas tavo gyvenime bus. Man yra buvus real situacija: pasikvietė ir paprašė parašyt prašymą tą pat minutę, nes, nors užs. ir buvo, įmonė nusprendė užsidaryt. Kadangi visa sritis niekad neturėjo skaidrumo, dabar tėra pirmi žingsniai to link, turbūt, suprantat, kad jokiom išeitinėm nekvepėjo. Tai visa mano laimė, buvo ekonominis pakilimas ir santaupų turėjau.
Ir taip atsitikt gali bet kuriam pieškai, bet kada.

Visokie ten bankrotai, ar sprendimai užsidaryt, per dieną neatsiranda, kas liečia savininkus.

Be abejo, kažkiek ir nuo srities priklauso. Man pastoviai baksnoja pirštu į klaidas, kadangi vieni svarbiausių kriterijų yra greitis, darbo kokybė, kiekybė ir tikslumas. Tikslumas ne tik skaičiuose - jis būtinas ir bendravime (aš ne buhalterė, kaip 1 narė kažkodėl buvo pagalvojus).
Po to kyla klausimas, ar esi vertas sutarto atlygio. Paprastai jį nuskaičiuoja, todėl pastovios sumos pragyvenimui, kaip ir savininkas, tikėtis negaliu. Be kita ko, tas atlygis priklauso ir nuo to, ar padaroma užsakymų - niekas juk nemokės, jei jų nebus. Na, gal 1 mėn. kažkokią minimalią sumą.
Tai iš kur įmanomas ramus miegas samdiniui? Taip, ne badas, bet gi ir ne tie laikai, kad už duonos kąsnelį dirbt.

Idem jausenos tai man visiškai svetimos. Stengiuos gerbt žmones, pas kuriuos dirbu, nes jie sugebėjo tai, ko pati nesugebu, bet kaip dėl manęs, anie gali būt nors ir karaliai, man jie neatrodo už mane viršesni. Autoritetais gal kokius 2, nuo kurių buvau priklausoma, kaip darbuotoja, per daugiau nei 10 metų darbo metų galėčiau pavadint.

Aš žiauriai neversli. Nors, manau, niekad nepaliausiu galvot, kad darbas yra ne tik pinigai. Tai daug daugiau nei pinigai. Ir jei žmogus dirba tik dėl pinigų, tai jau rimtas signalas, kad, greičiausiai, jis jų nevertas.

Nebegaliu. Abstinencija arba negebėjimas gyvvent be paroxetino žudo. Dieną dar nieko. Numigau, nes naktį labai prastai miegojau, tai tokius erotinius sapnus sapnavau, kad ohoho, visa laiminga atsikėliau. Vadinas, bubaunda libido metus aroxetiną, o.bet tačiau.Tada padirbau kiek ir nusprendžiau sau veiklos susigalvott, išmoviau į miestą su reikalu. Nusprendžiau toliau tęsti vaikčiojimą, tad įvykdžiusi užduotį nuo žvėryno iki stoties ėjau pėstute, užsukau į Drogą šio to, humaną. Nežinau, ar nuo emocijų humanoj, kad po vieną eurą viskas ir radau sau 5 skarmalus reikalingus, ar dėl abstinencijos vis didėjo nerimas, aute netoli namų jau krimtau ratuką. Vakar vakare buvo tas pats. Įtempta diena, daug reikalų, vaikų rietenos. Ir vakare jau visa drebėjau, tokia įtampa, bet vaisto.negėriau, prasikankinau iki užmigimo. Nemanau, kad čia kalta diena, nes ir šiandien tas pats. Tai va, jausmai tvarkosi, libido ir, bet ką daryt su nerimu. Prozakas kol kas.nepadeda. Nepaisant nueitų 8200 žingsnių, teko gerti raminamą. Šūduva.

Nžn., ar aš didelė iškrypėlė, bet jei judu daugiau, kai neramu, gebu pasiūmint nerimą - t.y., nes per staigiai keičias reginiai/garsai/kartais kvapais. Susinervinau tą pastebėjus taip akivaizdžiai. Bet gal čia tik iškrypėliams, susiję su kažkokiom asmeninėm savybėm. Nes aš šiaip flegma, tai savo pačios judesiai erzina.

Gal ir.man panašiai, nerimą sukelia tiek teigiamos, tiek neigiamos emocijos. Šiuoal atbveju ėjimas miestu, stebėjimas visko ir užsukimas į pardes man išprovokavo stiprų nerimą. Bet negi taip ir nesugebėsiu išmokti to kontroliuoti be vaistų.... Ratukas biški padėjo, bet užsisukimas nedingo, vietoj to,kad eičiau anksčiau miegoti, ėmiau plauti ir šveisti rašalu suteptą savo kuprinę, tvarkytis, sūnui padėti surasti tą, aną,kitą, braižyti kažkokias nesąmones, nebuvau visai rami tai darydama, bet bent jau nerėkiau ir nenorėjau kažko užmušt. Na bet jei teks ryti kasdien raminamus, kad galėčiau bent kiek r amesnė būti, tai tapsiu priklausoma nuo jų.... O darsako, kad prie AD nepriprantama. Pasakos. Negirdėjau nė vieno atvejo, kada būtų lengvai mestas paroxetinas. Narkatizmas.

Labanakt.
Papildyta:


Kad iškrypėlė, seniai aišku

Nu blyn. Pasijutau dar didesne iškrypėle. Kad lengvai aš tą paroxetiną metu. Neilgam, bet lengvai.😒Rimtai. Su venlafaxinu turėdavau nemalonumų, o šitas, hm... Man rods 2k. buvau nutraukus. 1k. tikrai pamenu, kad ėmiau kasnakt sapnuot dvokiančius lavonus ir pan. reikalus. O db kai buvau nutraukus, jokių emocijų. Po keleto sav. gyvenimas ima sunkėt, kai išgaruoja iš kraujo, matyt. Bet gal taip sutapo, nes visokios permainos man buvo. Bet vis tiek fiziologiškai kažko ten, kad galėčiau siet su tuo, nepamenu. Tiesa, tuo metu irgi gėriau, kaip ir db 40mg (nepamenu, bet, turbūt, ilgiau nei metus maukiau 80 - sakė geriau taip, nei rūžavuosius degustuot, ir tikrai pasiteisino).
Už tai ryškiai menu nemalonumus metus venlafaxiną. Bet, sako, jis jau atgyvena. Nors man anas tiko, tik, kažkodėl, ne visais periodais. Turbūt irgi degustavus būsi ir šitą? Man vis tik paroxetinas taip kažkaip švelniau veikia, ramybė mažiau jaučias, kad dirbtinė.
Bet irgi nepasakyčiau, kad jokio pripratimo nėr. Jis yra vien jau psichologinis. Kai išgeriu, vien nuo to jaučiuos ramiau, kaip kokį skydą užsidėjus einant karan.
Tavo atveju net neabejoju, kad geriau eit miestu, bėgt laukais, ar pan., nei vienam kambary sėdėt keliems namie. Jei tik pajėgi, žinoma.

Ką daryt su darbu... Viskas gal neblogai ten, bet jaučiuos ir vėl ne savo vietoj. Žinojau, kad bus iš pradžių ramesnis periodas. Pradžia baigės, labas nervai.

Aš tai nerėkiu, nes tingiu, ir šiaip neturiu ant ko. Bet irgi piktybėju nuo nerimų. Viskas užknisa. Bet gal, atseit normalu - išsitampiau nervus dėl kaimynės. Dar finansai panervuoja, dėl mamos baisu.