QUOTE(mylimuke! @ 2017 10 06, 21:16)
Oi Bestyge, net skauda tave skaityt
Labai skauda visa tai tverti ir būti
QUOTE(PRANAITE @ 2017 10 07, 10:30)
<p>daug galvoju, kas <em>kaltas</em> dėl mūsų savijautos - aplinka ar prigimtis t.y genai? Mano aplinka kaip ir susitvarkė, net neturiu kuo skųstis. Bet užtenka nieko nelemenčios smulkmenytės - ir užpuola somatinės ligos - kraujospūdis arba pykinimas. Nenoriu, kad dėl to 'kentėtų' šeima. Gerai kad vaikai suaugę ir visi gali pasirūpinti savimi, kol aš drybsau lovoje. Klausimas kur ta riba, valgyti vaistus ar ne. Gydytojai nelabai žino atsakymo, pačios turime žinoti. Ačiū Dievams, kad vaistai apskritai sukurti, kad mūsų nedegina ant laužų ar nevaro iš mūsų velnių. Ir mes naudojamais vaistais, kaip neprimatantys akiniais ir kurtieji klausos aparatais. Šią minutę man atrodo geriau vaistai ir lengvesnis gyvenimas sau ir aplinkiniams, net jei tas gyvenimas dėl vaistų pataptų trumpesniu.</p><p>Pavydžiu Bestyge, kad tu gali <em>nepalanuotai aplankyti filmą.</em></p><p>Mane jau koks filmas gali numesti į duobę kokiai parai.
</p><p>Liksminkimės.</p>
Manau, lemia ir viena, ir kita. Ir bent jau aš tikiu, kad genetiškai kai kurie žmonės turi polinkį į tokius susirgimus. O jei dar ir stiprūs trauminiai įvykiai, še tau ir liga.
Kad nėra ko pavydėt, kad galiu nušliaužti į kiną visa drebėdama, ir net filmo metu jaučiau įtampą, o po jo permušinėjo širdį. Aišku, tai jau didelė pažanga, nes neseniai gi iš lovos nepakilau ir nieko nebenorėjau, visiškai niekas nebedomino, nebevalgiau ir tik miegojau. Neduok Dieve vėl tos būsenos....Taigi nerimas baisu, kenkia organizmui, bet lengviau pakeliamas nei sunki depresija, mano patirtis taip kalba. Tačiau tie nerimo sutrikimai irgi yra iš depresijos, manau. Ir dabar viską darau prisiversdama, tačiau jau sugebu ryte atsikelti, jau diena netrunka šimtus metų ir t.t. Savaitės lekia, su jomis nerimas ir stresas šuoliuoja ir atima iš manęs gyvybines jėgas ir gyvenimo džiaugsmą. Aš iš principo einu kažkur. O malonumo nejaučiu. Tik netikrumo jausmas kybo ore.
QUOTE(Night13 @ 2017 10 07, 13:48)
O ką aplinka?
Ne visi juk būtų depresyvūs mūsų situacijose. Bent mano. Bestygės, neabejoju, dauguma būtų. Man irgi skauda skaityt. Bet ir paskaičius, mes labai labai skirtingos. T.y., man visi tie dalykai nerimaujant, kuriuos Bestygė daro, kaip suprantu, bent dalinai, dėl savipagalbos, kad ir filmai, ar valandos tvarkant kažką, kažkur einant - būtų tiesus kelias į kapo duobę. Gal nemoku rišliai paaiškint kas kaip kodėl man atrodo, kaip pačios savęs žlugdymas, bet man vien skaitant nerimas ima. Čia asmenybiniai dalykai, bet, matyt, čia aš negebu turėt viduj ramybės, kai išoriškai pati keliu neramybę kūnui, o kai kuriems kitiems, išeina, kad atvirkščiai.
Per tuos valgymo ratukus metus man atrodo, ėmiau jaust, kada anuos valgyt. Kiek objektyviai - kitas klausimas. Bet aš nebeturiu iš anų didelių lūkesčių. Žinau, kad gali ir nesuveikt, ir kad anei buitinės, anei egzistencinės tragedijos nuo to nedings.
Nelabai tikiu ir dėl genų, - jei jie kalti, tai gal kokiu dešimtadaliu. Arba gal kažkokie labai tolimi tie genai, kur aš nepažįstu jų nešiotojų. Artimoj aplinkoj juk tokių pastebimų ilgalaikių atvejų nebuvo.
Turbūt, nebesvarbu, kas kaltas ar nekaltas apart manęs mano atveju. Man atrodo, aš tiesiog blogai padaryta ir tai neatitaisoma.
Taip, savo atveju aš žinau ligos priežastis, jos prasidėjo prieš maždaug 17 metų, įvykiai buvo labai traumuojantys, sunkūs, buvau nepilnametė, 5 metus psichika laikėsi, bet diena iš dienos tik tirštėjant trauminiams įvykiams psichika "sprogo".... Nuo tada sergu ir liga vis progresuoja. Bet gydytoja sakė, kad tikriausiai ir genetiškai turiu polinkį tokioms ligoms, nes mano jautri psichika nuo vaikystės: drebėjo rankos, perdėtas jautrumas ir pan. Tačaiu būtent tie trauminiai nesibaigiantys įvykiai ir stresai ir išprovokavo ligą. Kaupiau kaupiau visa viduje, bandžiau panešti nepakeliamą naštą ir...
Papildyta:
Skaudžiausia, kad kai buvau sveika, buvau nepagydoma optimistė... Man buvo smalsu ir įdomu gyventi, būti, jaučiausi saugi, mylima ir svarbi. Dabar viso to nebėra..Vakar tėčio drauags sugraudino...Pradėjo rašinėti apie tėtį, kaip jo gedi kaip nė vieno kito draugo, koks jis buvo geras, didelis vaikas, žmogus , peržengiantis ribas ir nuostatas....
Tikriausiai mano siela niekada nebebus laiminga, nes tas manyje įsišaknijęs vidinis vaikas labai anksti buvo paliktas ir išduotas artimiausių, skaudinamas ir traumuojamas. O man tie brangiausi buvo viskas, aš kaip šunytis ištikima ir prisirišanti. Kad išlikčiau, manau, slopinau emocijas, jausmus, kitaip būtų buvę nepakeliama. Vėliau jau nebesuvokiau, ką jaučiu, ar myliu apskritai. Mama man buvo pats sbrangiausias žmogus, ją idealizavau nuo vaikystės ir labai bijojau ją prarasti. Deja, pagrindas iš po kojų buvo atimtas labai anksti. Man, vienturtei, teko nešti abu tėvus, patirti baisybes....Aš išlikau. Bet sumokėjau didžiulę kainą. Pasekmės skaudžios.
Kodėl mes turime būti įkaitai kitų nuodėmių
Suprantu, kai esi suaugęs, gali atsiriboti, spręsti...Bet vaikas negali....Jis emociškai ir kitaip pririštas. Ir vis tik nieko labiau ir nemylėsiu gyvenime.
). O šiaip džiaugiuosi, kad esu imli vaistams, tiesiog jaučiu, kaip viskas stoja į savo vietas, ir visiškai nėra to netikrumo jausmo, kurį jaučia kai kurie, geriantys AD.
