Depresija

Reiškia, tu esi viena iš išimčių, jei lengvai meti paroxetiną. Man ne viena gydytoja sakė,kad sunku jį mesti ir tik maža dalis žmonių gali nutraukti staiga be pasekmių. Bet man abstinencija, galvoju, turėjo praeit jau, juk nei galva svaigsta, nei ką, gal čia nerimas man tiesiog nuo ligos ,kaip buvo prieš pradedant gerti šį vaistą. Nors tada išvis šakės buvo. Venlofaxinas kaip tik ne atgyvena, o naujesnis vaistas už paroxetiną, gana populiarus dabar. Gėriau jį, nutraukiau lengvai ir staiga, bet jis maj su stipriu nerimu nepadėjo, kaip ir escitalopramas. Kai eisiu oas gydytoją, reikės klausti, ką galėtų pasiūlyt iš antidepresantų, jei esu pasiryžusi kol kas kęsti nerimą. Šiandien išgėriau dvigubą prozako dozę ir paroxetino kevirtadalį tabletės. Kol kas laikaus. Bet kaip bus vakare, neaišku. Jautrumas padidėjęs.

Oho,net 80mg gėrei paroxetino. Žinau, kam didelės paroxetino dozės sukėlė kaip tik labai blogą savijautą. Bet viskas, matyt,individualu.

Nu va, menkniekis,ir majn stresas, nerimas. Kaip aš nepakenčiu savo organizmo. Suvokiu protu, kad viskas gerai, nėra priežasties nerimaut, skubėt,deja, tai nepadeda. Negi tik vien vaistais galima tą šūdą gydyt? Noriu kapšo bapkių psichoterapijai.

Man gydytoja kelis k. sakė, kad V atgyvena (turbūt nebūtinai dėl amžiaus, o dėl medicininių priežasčių) ir aš linkus ja tikėt (net nžn jo bendrinio pavadinimo, bet nesvarbu), nes, kaip rašiau, poveikis lyg ir mažiau jaučias, kad dirbtinis, ir tas pat staigus metimas buvo dzin. Kad individualu nėr abejonių. Gi kiek jų reik išdegustuot, jei mažiau pasiseka...
Aš nelepi AD, man P tik kad labai šlykštaus kartumo, būna, sutąso net, jei neišeina nuryt su vandeniu, nepajutus skonio. Nenorėčiau sužinot, kokio š ten pridėta.
Už tai su neuroleptikais man šakės. Todėl ir rekomendavo tuos 80mg, nes anų nei vienų negalėjau ilgesnį laiką gert. Nors pagal pagr. poveikį, puikiai suprantu, kad man jie daug labiau tiko nei bet kokie AD.
E irgi esu gan ilgai gėrus. Turbūt, tikrai geriau nei nieko, bet kai pakeitė jį V, galvojau, kam man aną š tiek laiko šėrė.
Bet aš suprantu, kad čia negali žinot, gi nieks neištirs, ar geriau tą, ar aną gert. Pvz., tas pat V net ant manęs pačios pirmąkart geriau veikė.
Ir šiaip. Nu ką tie vaistai. Priežasčių tai jie nenaikina.
Papildyta:
Bestyge, bet man vis užsidega raudona lemputė, kai rašai, kad nėr priežasčių. Juk va, pvz., neseniai rašei dėl sūnaus. Dėl tėčio viskas absoliučiai šviežia. Ar tai nėra pasekmės?

Tai yra pasekmės, nusėdančios pasąmonėn. Manau, dėl to visai neseniai išgyvenau didžiąją depresiją. Kai nėjo pakilt.iš lovos. Dėl tėčio ir kt dalykų. Bet nerimas mano yra visai kitas dalykas. Jis labai žemiškas, dėl smulkmenų, pvz reikia skubėt ir man jau kapėc. Taigi ir prieš tėtį buvo blogai. Pvz prieš porą metų. Net labai. Kaip gydyt tą nerimo sutrikimą. Dabar bent jau panikos atakų nebepatiriu. Jas užglušino paroxetinas. Kaip ir hipochondriją. Negi išeitis tik viena- visą gyvenimą ryti vaistus, kurie galimai sukelia senatvinę sipnaprotystę ir kt ligas...?

Išprotėsiu😕

Šitą klausimą ir aš vis išsikeliu. Bet nemanau, kad mūsų atveju bus kitaip. Per stiprus polinkis ir per daug metų šitam liūne.
Už tai kartais aš ir metu vaistus, kol žemė po kojom neįsisiūbuoja. Bet vis rečiau nedrąsiau. Toji žemė per daug pikta išdaiginkė. Vis galvoju, gal reiktų nekreipt dėmesio: išveš į ligoninę tai išveš, nusižudysiu, tai nusižudysiu. Šiaip ar taip visi mirsim ir viskas čia laikina. Bet, matyt, dvikojui būdinga stengtis vengt kančios, o kenčiant stengtis sau padėt. Taip ir tąsos tos seilės.

Ir šiaip asmenybės depresiškumas many nesnaudžia. Neigiamos patirtys nusėsa ir ką tu joms. Pvz., man yra visiškai normalu "gedėt" dėl tėčio, tame tarpe kartais ir nerimaujant iki BEVEIK nepašliaužimo, nors jo kančios baigės prieš 9m. Dabar gi nežinau kaip jam. Gal dar blogesnis jausmas nei uždūstant, kai jau konvulsijos tampo ir už žemiškus onko skausmus. Čia dar visokie morfijai gelbėdavo. O dabar? Aš nežinau, todėl nelabai įsivaizduoju, kaip įmanoma ramybė. Ir ta patirtis ne 1, juk yra mažesnių ir jos kaupias, jei svarbios, jos juk nepasimiršta po metų.
Šiaip žmonės miršta ir gimsta vieni, kiti tik pakeleiviai, bet kai tas pakeleivis su nematoma bambagysle, per sunku galvot "tu man nebeįdomus, tai ne mano reikalas".
Seniau mokėdavau lengviau žvelgt į gyvenimą. Dabar duokit man prasmės!!! Kur prasmė!!?? /pasigauna gatvėj pirmą sutiktą ir reikalauja pasakyt kur prasmė, kad jis čia slankioja, nėr čia ko slankiot!!!/
Papildyta:

O pas jus bent balkonas yra? Sakyčiau, išgerk ten arbatos. Gal tik nedaryk taip, kaip ne per seniai kalbėjom, kad reiktų po to šokt be liemenuko, už kurio nk nėr. Nu žinai apie ką aš...

Viskas, pasiduodu, nebegaliu taip kankintis, raminamų kasdien ryti nenusiteikus. Nuo ryt pradedu vėl gerti žudiku vadinamą paroxetiną. Nes nerimas mane nužudys greičiau. Su liemenuku ar be. Tegul daro vėl mane frigidiška, tariamai ramia ir t.t. tie vaistukai.

Na....ui tuos vaistus, nerimus, gyvenimą, kančias ir viską. Palikit man tik sapnus ir nesvarumo būseną...

Night, jokia arbatėlė čia nepadės, jei jau nepadeda nė darbas (skudurus rūšiavau porą val, lentynas tvarkiausi), sūnui padėjau istorijos namų darbus ruošti ir t.t. Bet su baisingu nerimu ir purtuliu viduje....Kokia kankynė, už ką 😢😡

Turėjau minty, kad atsipalaiduot stengtis ir nors per žingsnį nuo namiškių pabėgt, o ne dirbt, - aprašyta veikla vien skaitant neramybę sėja. + tas, kad gebi ir susikaupi tuos darbus daryt, tai stogą dar prisilaikai.
Aš irgi malšinu nerimą čia rašinėdama. Tik kad tempa vėl jaučiu kyla, reik miegot geriau

Turėjau omeny, kad jei.dėmesio nukreipimas nepadeda, nepadės niekas. Jukbir vaikščiojau šiandien, ir šeima nekliudė, dukra rašė ištisai, aš jai.parašau 10 sakinių, o ji perrašo, mokosi jungti raides.....Turėjau omeny, kad namie ramu buvo ir be nervų, kaip neįprasta pass mus. Atsimenu, kai prieš porą metų klaikus nerimas buvo, eidavau pasivaikščiot žiemą, eidavau tamsoj laukais ir bliaudavau, ir joks vaikščiojimas nepadėdavo. Taigi situacija tokiax kad niekas negelbėja nuo to nerimo, apie atsipalaidavimą nėra kalbos...

Na va, jau išgėriau paroxetin, bet vėl nerimas nuo popiet, išgėriaų ratuką, vaikščiojau mieste, atslinkau į lenkų kino festivalio filmą neplanuotai .nerimas kiek.sumažėjo, bet per mažai, kad būtų ramu. Pro šalį šaligatviu žingsniavo jauna moteris su nešioklėjė pūpsančiu į ją atsuktu kūdikiu, mama eidama nerūpestingai maitino slyva. Pamąsčiaų praeidama- kokia paprasta ir tikra sveiko žmogaųs, mamos ramybė, žingsniuojant lynojant ir nerūpestingai maitinant kūdikį slyva....Dieve, pasakiau pusbalsiu, kaip aš jorėčiau tos ramybės, kūno ir sielos sveikatos...

Deja.

Oi Bestyge, net skauda tave skaityt

daug galvoju, kas kaltas dėl mūsų savijautos - aplinka ar prigimtis t.y genai? Mano aplinka kaip ir susitvarkė, net neturiu kuo skųstis. Bet užtenka nieko nelemenčios smulkmenytės - ir užpuola somatinės ligos - kraujospūdis arba pykinimas. Nenoriu, kad dėl to  'kentėtų' šeima. Gerai kad vaikai suaugę ir visi gali pasirūpinti savimi, kol aš drybsau lovoje. Klausimas kur ta riba, valgyti vaistus ar ne. Gydytojai nelabai žino atsakymo, pačios turime žinoti. Ačiū Dievams, kad vaistai apskritai sukurti, kad mūsų nedegina ant laužų ar nevaro iš mūsų velnių. Ir mes naudojamais vaistais, kaip neprimatantys akiniais ir kurtieji klausos aparatais. Šią minutę man atrodo geriau vaistai ir lengvesnis gyvenimas sau ir aplinkiniams, net jei tas gyvenimas dėl vaistų pataptų trumpesniu.

Pavydžiu Bestyge, kad tu gali nepalanuotai aplankyti filmą.

Mane jau koks filmas gali numesti į duobę kokiai parai.

Liksminkimės.