<div>
<p>
Kaip tavo vyras? Ar jau praejo jam izoliacija?
Kaip tau sekasi dirbti is namu?</p>
</div>
</blockquote>
<p>Mano vyrui saviizoliacija baigsis šeštadienį. Laukia-nesulaukia pabaigos, lipa sienom iš nuobodulio, veiklos nebuvimo, bendravimo trūkumo ir tt. Dirba jis iš namų nuotoliniu būdu dabar, bet jam kaip ir man - apie 10 % įmanoma padaryti namie. Taigi pirmadienį planuoja važiuoti į Vilnių

<p> </p>
<p>Vakar žiūrėjau video paskaitą tėvams, kaip organizuoti mokyklinio amžiaus vaikams nuotolinį mokymą. Kalbėjo psichologas, tai labiau ne apie techninius, o apie emocinius dalykus. Taigi, tėvams, esantiems su vaikais namie karantine, gali pasireikšti tokia savijauta:</p>
<p>1. Jausmas, kad tuoj bus blogai. Smūgio laukimas</p>
<p>2. Niekaip negali sustoti, vis kažką nori daryti</p>
<p>3. Jauti, kaip plaka širdis. Atrodo, tuoj susirgsi</p>
<p>4. Prakaitavimas. Rankos dreba, kūnas medinis</p>
<p>5. Nuolat lydintis nuovargis ar silpnumas</p>
<p>6. Viduriai burbuliuoja, viskas neskanu</p>
<p>7. Niekaip ilgai negali susikaupti</p>
<p>8. Staigūs emociniai sprogimai</p>
<p>9. Didelis pasyvumas, gulinėjimas</p>
<p>Jėzau, ir iš kur tas vyras viską apie mane sužinojo??






<p> </p>
<p>Na o dėl mano nuotolinio darbo, tai kol kas vadovybė nenusprendė, ką su manim daryti, ar varyti į biuletenį, ar prastovą jie formins ar ką. </p>
<p> </p>
<p>Vakar panikė prispaudė pirštą žiauriai, visas nagas pasidarė bordo spalvos, iš po jo sunkėsi kraujas, iš pagalvėlės pusės oda nudraskyta. Į ligoninę nevažiavom, kaži ar priima dabar su tokiais atvejais


O del ko taip pergyvenat? As kazkaip stengiuosi ramiai ziureti i viska, sedejimas namie man ne naujiena, juk vpa tai panasu, kas kas karantinas

Del paties viruso, tai tiesiog tikiuosi, jog jei uzsikresim, prasirgsim lengvai. Neramu tik butu del tevu, jiems liudnesnes prognozes.
Na bet Jogaile tai pavaro, vel susizeide, pastaruoju metu nesiseka..
