tikrai pasidarė įdomu ir va ką radau (su daug kuo sutinku):
Taigi ko vengia dvasiškai stiprūs žmonės?
1. Jie vengia iššvaistyti laiką gailėdamiesi savęs. Niekuomet nepamatysite stiprių žmonių, užsiimančių savigaila, besigailinčių aplinkybių ar praeities įvykių. Jie išmoko prisiimti atsakomybę už savo veiksmus ir pasekmes, ir jie suvokia, kad gyvenimas dažnai nėra teisingas. Jie geba pasimokyti iš susiklosčiusių situacijų. Kai viskas susiklosto ne taip, kaip norėta, jų atsakas būna Na, gerai. Arba tiesiog: Toliau!
2. Jie nesuteikia kitiems žmonėms galios juos pažeminti ar priversti jaustis blogai. Jie suvokia, kad gali kontroliuoti savo veiksmus ir emocijas. Jie žino, kad jų stiprybė yra tame, kaip jie geba kontroliuoti savo atsakomąsias reakcijas.
3. Jie nevengia pokyčių. Dvasiškai stiprūs žmonės priima pokyčius ir nesibaido iššūkių. Jų didžiausia baimė, jei tokia iš viso yra, yra ne nežinomybė, o sąstingis ir stagnacija. Pokyčiai ir netikrumas jiems suteikia energijos bei leidžia pasireikšti geriausioms jų savybėms.
4. Jie nešvaisto energijos tam, ko negali pakeisti. Dvasiškai stiprūs žmonės nesiskundžia (ar bent jau retai skundžiasi) dėl transporto kamščių, prarasto bagažo ar ypač dėl kitų žmonių, kadangi suvokia, jog viso to negali kontroliuoti. Bet kokioje prastoje situacijoje jie įvertina, ką gali pakeisti ir imasi veiksmų.
5. Jie nešvaisto energijos stengdamiesi įtikti kitiems. Pažįstate tuos žmones, kurie amžinai nori įtikti kitiems? Arba atvirkščiai, tuos, kurie stengiasi paniekinti kitus taip įtvirtindami savo vadinamąją stiprybę? Nei vienas, nei kitas kraštutinumas nėra geras. Dvasiškai stiprus žmogus stengiasi būti geras ir teisingas, įtikti ten, kur mato esant reikalinga, tačiau nebijo pasakyti savo nuomonės. Jis geba suvokti, kad kiti žmonės gali nuliūsti dėl jo nuomonės, ir moka tinkamai išlaviruoti iš tokių situacijų.
6. Jie nebijo imtis apskaičiuotos rizikos. Dvasiškai stiprus žmogus nori imtis protingos rizikos. Tai ne tas pat, kaip stačia galva pulti rizikuoti nei neapmąstant, kokios gali būti pasekmės. Stiprūs žmonės pasvers riziką ir galia naudą, visus potencialius pavojus ir prasčiausius scenarijus prieš imdamiesi veiksmo.
7. Jie negrįžinėja į praeitį. Žinoma, praeities pamiršti negalima, kaip ir praeityje išmoktų dalykų tačiau dvasiškai stiprus žmogus geba išvengti energijos eikvojimo praeities nusivylimams ar gražių dienų ilgesiui. Savo energiją jis paskiria dabarties ir ateities kūrimui.
8. Jie nedaro tų pačių klaidų vėl ir vėl. Juk mes visi žinome beprotybės apibrėžimą, tiesa? Tai tų pačių veiksmų kartojimas tikintis skirtingo rezultato. Stiprus žmogus prisiima visą atsakomybę už praeities elgesį ir yra linkęs mokytis iš savo klaidų.
9. Jie nepavydi kitiems sėkmės. Turi būti išties stiprus, kad gebėtum nuoširdžiai džiaugtis kitų sėkme. Dvasiškai stiprūs žmonės tai geba. Jie nepavydi ir nesipiktina (nors gali pasižymėti sau, ką tas žmogus padarė teisingai, kad iš jo pasimokytų). Jie nori energiją skirti sunkiam darbui ir savo pačių sėkmei bei neieško lengviausių kelių.
10. Jie nepasiduoda pralaimėję. Kiekvienas pralaimėjimas yra kartu ir proga pasitaisyti. Net garsiausi vadovai sako, kad pačioje pradžioje patyrė daug pralaimėjimų. Dvasiškai stiprūs žmonės nebijo vėl ir vėl pralaimėti, jei tik reikia, svarbu tai, kad mokymasis iš klaidų galiausiai padeda jiems pasiekti tikslų.
11. Jie nebijo būti vieni. Dvasiškai stiprūs žmonės mėgaujasi vienatvėje praleistu laiku. Jį panaudoja savirefleksijai, planavimui, jėgoms kaupti. Jie nepriklauso nuo kitų, kad būtų laimingi jie gali būti laimingi tiek su kitais, tiek vieni.
12. Jie nemano, kad pasaulis jiems ką nors skolingas. Šiandieninėmis ekonominėmis sąlygomis vadovai ir darbuotojai ima suvokti, kad pasaulis nėra skolingas jiems algą ar patogų gyvenimą, nepriklausomai nuo jų pasiruošimo ir išsilavinimo. Dvasiškai stiprūs žmonės į pasaulį įžengia pasiruošę sunkiai dirbti ir būti įvertinti pagal nuopelnus.
13. Jie nelaukia rezultatų iškart. Ar tai būtų treniruočių planas, ar mitybos režimas, ar naujo verslo pradžia, dvasiškai stiprūs žmonės žino, kad rezultatų gali tekti palaukti. Savo energiją ir laiką jie skiria pamatuotomis dozėmis ir švenčia kiekvieną įveikto kelio etapą. Jie suvokia, kad didžiuliams pokyčiams reikia laiko.
http://psichika.eu/b...stiprus-zmones/Mž, tavo apibūdinimas matyt dalinai teisingas
O tavo tėvai tiesiog bijo, kad kažkas apie juos kažką ne taip pagalvos. Man mama irgi bijo, tik kitokiose situacijose. Manau, čia daugelio, ypač senesnių žmonių bėda - ką žmonės pagalvos...
