Niekas mums ryte valgyt neduodavo, valgydavom nemokamus pusryčius pietus mokykloje, blogiausia buvo savaitgaliais, nes gerai, jei kokia kaimynė pagailėdavo ir sriubos įpildavo.
Gyvenom keturi vaikai, du suaugusieji dešimties kvadratų kambarėlyje, sienos lubos buvo juodos nuo pelėsio, mane mokykloje vadino smirdale, nes buvau visa prasismelkusi tais pelėsiais. Ko nedariau, ir uniformą dieną laikydavau lauke, bet nieks nepadėjo. Niekam mes nerūpėjome. Ir aplamai, kaip mes dar išgyvenome. Nesakyčiau, kad grūdinomes. Jaunesnueji labai sirgo plaučių uždegimu, ausų uždegimu, astma... Sesei trūko apendicitas, niekas nesiteikė iškviesti greitosios, o aš ką skambinėjau, greitoji į vaiko balsą nereagavo, manę, kad žaidžiu.
Tokie skausmingi prisiminimai, gal kitiems ir blogiau buvo, bet žiūrint TV pagalbą, viskas nedingo ir netgi kartojasi.
