Kaip sutaupyti, kai gyvenimas neverčia - Puslapis 253 - Bendraminčiai

QUOTE(Veluma @ 2017 09 23, 07:58)

Sveikos, keliautojos. Netrukus turesim kruva fantastisku daiktu patogiam iskylavimui, tai jei ka, kreipkites 😄

aha, mes šiemet kėdes sudėvėjom. ir jau prisenom iki stalo poreikio...

ir pagaliau pabaigėm rašinėlį:

Brolių Grimų pasakos 2017

Šiųmetės atostogos sukosi apie 3 kuoliukus: Legolendas, Šveicarijos Saksonija ir Noišvanšteinas – ketvirtadalis Vokietijos.

1 diena. Eilinė ilga kelionė per Lenkiją. Nieko naujo čia neišrasi: sėdi ir važiuoji. Tiesa, prieš tai reikia susipakuoti mantą. Žmogus senėji – daiktų daugėja... Nedaug gelbsti ir stogo bagažinė. Na bet apie 4 val. ryto pajudame į pietus. Dar tamsu. Iš Lietuvos mus palydi Perseidų lietus. Na gerai, visas vienas Perseidas. O mums daug nereikia - mums ir vieno užtenka – svarbu spėjome norą sugalvoti. Varšuva. Už Varšuvos link Drezdeno Lenkijos keliai gana geri – pastatyti „pagal Vokietijos pavyzdį“ - 140 km/h greitis ir periodiškai išdėstytos poilsio aikštelės su nemokamais tualetais. Pusvalandį praleidžiame eilėje paskutinėje Lenkijos degalinėje. Įvažiavus į Vokietiją, navigacija netrukus išveda iš autostrados. Tai pirmasis mūsų „žingsnis“ Vokietijoje už autobano ribų! Galime „grožėtis” Vokietijos tvarka.
Apie 17.00 val. vietos laiku atvykstame į numatytą kempingą: „Camping Königstein“ – kaip pabrėžta jų puslapyje: „Direkt am Elbufer“ (ir kaip mes patys matėme žemėlapyje) – ant paties Elbės kranto. Bet kodėl niekas neatkreipė dėmesio, kad ta vos įžiūrima pilka linija googlmapsuose yra geležinkelis. Ir ne šiaip koks geležinkelio šunkelis, o rimta krovinių pervežimo linija. Taigi iš vienos pusės Elbė, iš kitos geležinkelis. Ir gražu, ir linksma.
Grįžkime prie „atvykome į kempingą“. Kempingas pasižymi itin sudėtingu patekimu į jį. Pvz., vakare recepcija veikia tik nuo 18.00 iki 19.00. Bet mums vyruką su golfo mašinyte pavyko „pagauti“ kiek anksčiau. Deja jis kalba tik vokiškai. O mes vokiškai tik skaičius mokame... Beveik sutvarkėme reikalus be kalbos, bet užstrigome ties aiškinimusi, kurioje terasoje statyti palapinę. Čia mums stipriai pasisekė, kad kiti kempingo klientai mokėjo angliškai. Tad mielai pavertėjavo.
Palapinė pastatyta, vietinis Lidl‘as aplankytas (porcijiniai ledai čia nepopuliarūs: pasirinkimas mažas, kaina didelė - teks ieškoti kompromisų ir visiems valgyti vienodus – pirkti dėžutes), vakarojam žiūrėdami į Elbę ir kitame krante stūksančius kalniukus.
Nakties miegą kartas nuo karto pertraukia žemės drebėjimai ir naikintuvų nusileidimai – traukiniai važiuoja ir naktį.

2 diena. „Basteibrucke“ – tai pagrindinis šios dienos tikslas. Vykstame į miestelį Rathen. Likus kilometrui ar dviem iki miestelio randame aikštelę, kurioje paliekame automobilį už 3 eurus visai dienai. Į žygį! Mišku į kalną. Toliau renkame informaciją apie Vokietiją: viešieji tualetai mokami, nors suma ir nedidelė (0,4-0,5 Eur). Palei kelią pamėtyta nemažų akmens gabalų, kurie „mažyliui“ suteikia galimybę išlieti perteklinę energiją laipiojant jais. Palypėjus aukščiau randasi plikų uolų, apžvalgos aikštelių. Minkšti smiltainio kalnai išdūlėję taip, kad suformuoja stačias uolas – „pirštus“, o tarp jų – gilūs tarpekliai. Tarp keleto tokių „pirštų“ ir sumontuotas Bastėjos tiltas – pagrindinis šių apylinkių nuotraukų personažas. Tilto lankymas nemokamas. Žmonių ant jo begalybė. Ne tik lenkų, bet ir lietuvių. Tiesa, dauguma užvažiuoja autobusais iš kitos pusės, nei užlipome mes. Grožimės, fotografuojame. Prie tilto galima aplankyti ant „pirštų“ stovėjusią pilį (už porą eurų žmogui). Tiesa, pilies ten nei kvapo – atrodo natūralūs kalnai. Ir tik lentelės informuoja, kad čia buvo toks ir toks kambarys, o ten – kitoks. Prisimėgavę įspūdingais vaizdais nusileidžiame į Rathen ir, daug nelaukę, pietaujame ant Elbės krantinės – kaip priklauso Vokietijoje – wurst - dešra bandelėje. Ties Rathen per Elbę pėsčiuosius kelia keltas.
Grįžus prie mašinos džiaugiamės, kad buvome ankstyvi paukščiai: mūsų automobilis buvo antras šioje aikštelėje, o dabar nustatyti visi kelkraščiai – reikėtų iš toli eiti. Į kempingą grįžtame po pirmos. Siurprizas: siesta galioja ne tik recepcijai, bet ir įvažiavimo į kempingą šlagbaumui: tarp 13.00 ir 14.00 automobiliu į kempingą nepateksi. Ką gi, tegu pasiilsi vartai...
Besivoliojant palapinėje (nes dulkia lietus) atvyksta ir mūsų kompanionai. Kiek atsipūtę, važiuojame apžiūrėti Kionigšteino forto (Festung Koenigstein), kuris matosi ir iš „mūsų terasos“. Tačiau pėsčiomis eiti būtų kiek per daug. Tad automobilius pastatome prie pat forto ir liftu pakylame į vištų (parkavimas - 5,5 Eur, forto lankymas šeimai – 25 Eur). Fortas primūrytas ant vieno iš kalniukų. Gynybiniai įtvirtinimai apima gan didelę teritoriją. Yra keletas muziejinių ekspozicijų. Galima praleisti visą pusdienį.
Ant Elbės kranto vakarojame jau didesnė ir linksmesnė kompanija. Informacijai: krautuvės sekmadieniais nedirba.

3 diena. Drezdeno grožybės. Nuo kempingo iki Drezdeno apie 40 km. Automobilius pastatome vieno iš supermarketų aikštelėje apie porą kilometrų nuo miesto centro. Už visą dieną sumokėsime 4,5 Eur. (Tiesa, ne visur už parkavimą galima atsiskaityti ne vokiška kortele – reikia turėti grynųjų.) Patraukiame centro kryptimi. Praeiname higienos muziejų – pasirodo būna ir tokių. Pirmasis užmatytas grožis: savivaldybė ir Šv. Kryžiaus bažnyčia (Kreuzkirche) netoli jos. Jei yra bokštas, reikia į jį lipti. Taip ir padarome, apžiūrime miestą iš aukštai, „apmetame“ planą, kuris bus kitas bokštas. Tikriausiai nuostabiausia Drezdeno bažnyčia yra Dievo motinos (Frauenkirche). Ir bokštas jos aukščiausias. Privaloma į jį pakilti. Pusę kelio užkelia liftas, kitą pusę reikia užlipti patiems. Bet lipama ne kokiu nors siauru bokšteliu, o aplink bažnyčios kupolą – lipant galima apžiūrėti bažnyčios vidų. Užlipus dar viena dozė Drezdeno senamiesčio iš viršaus. Nusileidus ne iš karto galėjome patekti į Dievo motinos bažnyčios vidų – vyko mišios. Tad nuėjome pasivaikščioti Elbės krantine (Brühlsche Terrasse) – dar viena „privaloma pamatyti“ vieta. Kitoje Elbės pusėje esantį auksinį raitelį apžiūrėjome pro žiūronus – eiti patingėjome. Grįžtame prie Frauenkirche, apžiūrime jos, bažnyčiai neįprastai šviesų, interjerą, ir grįžtame Elbės krantinėn papietauti. Laisvų staliukų rasti nelengva, o ir padavėjas sukasi kaip vijurkas, bet nelabai spėja... Bet mes gi niekur neskubame.
Po pietų apžiūrime dar vieną „privalomą“ objektą – Princų procesiją (Fürstenzug) – didžiulis paveikslas vaizduojantis Saksonijos valdovus. Drezdeno senamiestis tikrai vertas pasivaikščiojimo ir pasigrožėjimo. Įvairūs rūmai bei bažnyčios pasižymi galybe skulptūrų skulptūrėlių, kurių kiekviena kitokia. Ypač daug visokiausių angeliukų ir ne tik Zwinger rūmuose. Kadangi šiandien pirmadienis, muziejai nedirba, ir Rafaelio Siksto Madona lieka nepamatyta.
Dar vienas vakaras traukinių, vežiojančių škodas į vieną pusę, o wolksvagenus į kitą, draugijoje. Nebūtum ir pagalvojęs, kad žiūrėjimas į ant platformų vežamus automobilius sukelia jūros ligą.

4 diena. Važiuojame link Legoland‘o - kraustomės į kempingą prie Günzburg‘o už 549 km. Šį rezervavomės iš anksto. Mūsų fantazuotoja navigacija į tą patį miestą vieną dieną siūlo važiuoti vienu, kitą – kitu keliu. Ačiū jai – nenuobodžiaujame. Kelias bėga greit...
Užsukame į Niurnbergą, kurio senamiestis pilnas įspūdingų bažnyčių. Ant kalniuko stūkso nemenka pilis. Apžiūrime ją iš visų pusių, o į muziejų neiname. Čia vėl sutinkame lietuvių ekskursiją. Šiandien karšta – apie 30 laipsnių. Nusileidę nuo pilies, turgaus aikštėje papietaujame tikrais vokiškais kebabais iš tikro turko vagonėlio. Ir važiuojame toliau.
„Gutshof Donauried“ kempingas įsteigtas, kaip galima spėti, buvusiame ūkyje – na taip „pas žmogų ant kiemo“. Kaip pumpurs sakė: tarsi pas kažką bute statytume palapinę. Teritorijoje yra įvairios paskirties ir dydžio pastatų: daržinių, garažiukų ir pn. Tarp jų bet kaip išsidėstę kemperiai, pievelės palapinėms. Čia pat užsilikę kažkokie žemės ūkio padargai, vienas aptvaras prikimštas senų automobilių... Linksmas toks ūkelis. Be to pasižymėjo „ispaniškųjų“ šliužų gausa. Šie lindo visur – ryte šliaužiojo po palapinės stogą. Iš vidinės pusės... Ir ne blaivininkai pasitaikė – sulindo į lauke paliktas alaus skardines. Kaip dabar reikės jas grąžinti į depozitinės taros automatus? Kadangi Vokietijoje skardinės net pustrečio karto brangesnės nei pas mus (o bambaliai brangesni už juose esantį vandenį), tai teko krapštyti juos lauk – gerokai pacentrifugavus, gyviai išlakstė, ir skardinės sėkmingai sulindo į automatą.
Kalbant apie pravažiuotosios Vokietijos dalies „kasdienį grožį“... Koks grožis? Praktiškumas, praktiškumas ir dar kartą praktiškumas. Žmonių namai iš karto pasirodė kažkokie kitokie. Bet ne iš karto supratome, kas gi juose kitaip. Tik po kurio laiko įžiūrėjom, kad namai yra griežtos stačiakampės formos su dvišlaičiu stogu. Ir viskas. Jokių balkonėlių, gonkelių, terasėlių, stogelių... T. y. nieko dėl grožio ar žmogaus malonumui, poilsiui. Gėlynai irgi tokie įdomūs: kur kokia sėkla nukrito, ten ir auga. Jokio komponavimo, puoselėjimo... Tiesa, visai žaviai atrodo tos jų margos žydinčios „natūralios pievos“.
Privaloma stogų puošmena yra saulės elementų baterijos. Jomis nukloti visi stogai: namų, daržinių, fermų, garažiukų...
Vakarojame po stogu – šįvakar lyja. Vienas vokietis bandė atspėti, kokia gi kalba mes kalbame – nepavyko. Vėliau prie gretimo stalo prisėdo neaiškūs vengrai su „iljyčiaus“ lempute ir akumuliatoriumi. Su šiais užteko apsikeisti frazėmis „į sveikatą!“.

5 diena. LEGOLAND‘as, LEGOLAND‘as! Ir viskas tuo pasakyta. Atvykstame šiek tiek po 9-tos. Bet viena kita kasa jau dirba. Vienas mūsų šaunuolis eis nemokamai. Ir ne todėl, kad turime kuponą, o todėl, kad šiandien jis švenčia gimtadienį. Tai bent sutapimas! Šaunuolis gavo ženklelį ir galimybę susirinkti vieną žmogeliuką. Žmogeliukas išėjo įdomus: su undinės uodega, fėjos sparnais, skėčiu ir bizūnu. Atrakcionų parkas, kaip ir numanėme, pritaikytas ne patiems didžiausiems – didelių ekstrymų nėra. Džiugina, kad mūsų šaunuolis užaugo ir adrenalino pliūpsniai jau suteikia malonumą. Geriausiais buvo pripažinti „traukinukas iš pilies“ (Feuerdrache), nusileidimas valtimi (Dschungel X-pedition) ir „roboto rankos“ (Power builder). Nesupratome, kodėl didžiausia eilė nuolat buvo prie skraidančių ninzių (vienu metu net 65 min) – mums ši karuselė įspūdžio nepadarė. Šaunuolis galėtų visą pusdienį skirti vien Miniland‘ui. Laukiant eilėse laiko veltui neleidžiame - pietaujame atsineštais sumuštiniais. Ir ne vieninteliai esame taip darantys. Nepamirštame aplankyti ir parduotuvės – likusią kelionės dalį jubiliatas savo vietą mašinoje dalinsis per puse su didžiausia dėže. Na, toks jo pasirinkimas...
Ne tik nuo autobanų yra paslėpti Vokietijos miestai ir miesteliai, bet, ir paprastu keliu važiuojant pro miestelius, gali jų nepamatyti: važiuoji žaliu grioviu ir nematai nei vieno pastato, tik viadukai kartas nuo karto užstoja saulę. O navigacijos žemėlapis rodo, kad važiuojame tankiu kelių ir sankryžų tinklu.

6 diena. Trumpas pašokimas į šiaurės vakarus, į Bingen and Reino, 325 km. Kadangi turime umweltzonen lipdukų automobiliui problemą, o šioje trasoje esantiems miestams jis reikalingas, tai nusprendžiame kelią ilginti važiuodami Romantiškuoju Vokietijos keliu (Romantische strasse). Ach, tas vokiškas romantiškumas: kukurūzų ir runkelių laukai. Nupiepusių saulėgrąžų pasėliai – romantiškumo viršūnė. Iš tikrųjų reikėtų užsukti į visus pakeliui esančius miestelius ir pasigrožėti romantiškomis bažnyčiomis ar pilaitėmis. Tokia to kelio prasmė. Į keletą mūsų navigacija ir užveda – apžiūrime bent pro mašinos langą. Šiame regione, kaip ir Lietuvoje, šalia kelių ir kryžkelių stovi kryžiai. Tik juose visuose be išimties – nukryžiuotasis. O ne saulutės ar rūpintojėliai, kaip mūsiškiuose.
Kadangi niekur neskubame, viename garažiuke įsigyjame minėtąjį umweltzonen lipduką – galėsime nebesukti galvos, kur galime užvažiuoti, o kur ne.
Vakarop atvykstame į Bingen aplankyti studijų draugų. Miesteliukas pasižymi itin dideliu individualių namų tankumu: sklypeliai turbūt mažesni už mūsiškius „sodus“, o namai normalūs - gyvenamieji. Žolytės yra tik suolui ir vienam pomidorui. Automobilis jau lieka ant gatvės.
Čia mums suorganizavo vyno degustaciją pas vietinį Reino vynuogių augintoją. (Vaikai lieka su vokietukėmis. Tiesa, viena jų neblogai kalba lietuviškai.) Pasivažinėjame po tankųjį miestuką – susirenkame linksmąją kompaniją. Neįtikėtina, bet šitoj šaly kažkam iki namų kokius 100 m tenka važiuoti žvyrkeliu. Vyno rūsys. Iš gatvės nė neįtartum, kad čia kur nors yra „viešojo maitinimo įstaiga“. Bet įvažiavus į kiemą pasitinka įprasta „kavinės“ aplinka. Tiesa, veikia ji tik savaitgaliais. Ir į rūsius mūsų nesivedė, nes ruošiama naujam derliui. Bet degustacija praėjo linksmai su daug kalbų, pasakojimų ir anekdotų. Atradome bendras anekdotų temas apie suvalkiečius ir švabus. Šeimininkas puikiai kalba angliškai. Šiame regione daug gana smulkių vynuogių ūkių ir kiekvienas toks ūkis turi savo rūselį. O vietiniai reguliariai perka savo mėgiamus vynus ir vartoja prie kasdienio maisto, kaip kokie prancūzai pagal mūsų įsivaizdavimą. Puikus vakaras. Gaila, kad rytoj iš ankstyvo ryto kažkam į darbus, mokyklas, o kažkam vėl į kelią.

7 diena. Vykstame į pietus, 495 km. Kempingą nusižiūrėjome Staffelsee ežero pusiasalyje. Bet dar užsukame pasimankštinti į Lindau. Lindau – žavus kurortinis miestelis, kurio senamiestis yra Bodensee ežero saloje. Virš ežero miglos, o kitame krante Austrija. Saloje yra „Rapunzelės“ bokštas (Diebsturm) - kažkada tikrai buvęs kalėjimas. Turistinis centras: ežero krantinė, prieplauka, švyturys (kaip gerai, kad galima į jį įlipti), liūtas, dar vienas bokštukas... Gražus miestukas, bet kaitra mus įveikia... Grįžtame į mašiną ir dar 3 val. iki kempingo.
Atvykus į kempingą recepcionistas primygtinai siūlo pirmiausia apsižiūrėti, o tik po to pildyti dokumentus. Kol surašo mūsų visų vardus ir pavardes, sutraukia porą cigarečių. Apvažiuotuose Vokietijos regionuose visur gatvėse yra rūkalų automatai – kova su rūkimu čia ne madoj. O viešojo maitinimo įstaigose, net ir tinklinėse degalinių kavinėse, stovi bent porą lošimo automatų – lošimuose vokiečiai taip pat problemų nemato.
Kempingas iš tikrųjų pilnokas – gerosios vietelės užimtos. Iki šiol buvo gan geras karštas oras – žmonės poilsiauja prie ežero, maudosi, irstosi, kartkartėmis praplaukia kažkoks garlaivis. Jei neplanuoji tiesiog „sėdėti prie ežero“, toks kempingas gal ir nėra geriausias pasirinkimas, nes jame visada daug žmonių. Tačiau šiame regione, kuo arčiau kalnų, tuo sunkiau rasti kempingą, kuris apskritai turėtų plotą palapinėms. Įdomu, kad vanduo dušuose šiame kempinge papildomai neapmokestintas.
Tik atvykus recepcionistas perspėjo, kad šįvakar bus lietus. Apie 9 val. Na bus tai bus. Jau įsikūrus apie tai priminė ir kaimynas. O mums jau ruošiantis miegoti pasigirdo ūžesys, kuris artėjo, artėjo... Pradėjo kaukti sirena, visi puolė nusirinkinėti ir uždarinėti stogelius bei langelius. Ir tada atūžė. Teko pulti į palapinę ir prispausti savimi ją prie žemės, kad neišskristų paskraidyti... Vėjas buvo galingas, bet trumpas. Po to prasidėjo lietus ir lijo visą naktį.

8 diena. Gulbių ežeras arba Noišvanšteinas (Neuschwanstein) ir Hohenšvangau (Hohenschwangau). Kaip ir buvo prognozuota, ryte lietus liovėsi – išaušo puikus ūkanotas rytas. Vykstame link Hohenšvangau. Dar neprivažiavus miestelio visi stoja fotografuoti kalno šlaite stūksančios baltos gulbių pilies. O čia pat šalia kelio mažutė baltutė bažnytėlė. Sustojame mokamoje aikštelėje ir žygiuojame į viršų link pilies. Bilietų ekskursijai į pilies vidų nepirkome. Visur buvo informuojama, kad reikia įsigyti internetu iš anksto. Bet ryte informacija prie bilietų kasų rodė, kad dar yra bilietų 14-15 – tai valandai. Į viršų žygiuojame savo kojomis, daug japonų ir japonių balinėmis sukniomis. Kažkuriame aprašyme buvo paminėta, kad pakeliui yra krioklys. Na buvo kažkoks šaltinėlis... O pilis milžiniška, labai aukšta. Ir graži. Tikrai tinkama paslėpti čia Miegančiąją gražuolę. „Atvirukinius“ vaizdus galima pamatyti nuo Marienbrucke tilto. Užėjimas ant tilto nemokamas, tačiau tenka palaukti eilėje – yra reguliuotojai, kurie ant tilto leidžia ribotą žmonių skaičių. Bet žmonių vis tiek daug, nufotografuoti pilį ne taip ir lengva. O apačioje Pöllatschlucht tarpeklis su šniokščiančia upe. Mūsų (tėvų) laimei, perėjus tiltą, galima palypėti gana stačiu šlaitu aukštyn – pumpurėlis gali išlieti savo energiją. Tad kopiame ir vis fotografuojame gulbių pilį ir apylinkes. Užlipę į lokalią viršūnę apsigręžiame ir leidžiamės atgal. Nusileidimas ne iš saugiųjų, ypač, jei palytų... Kol laipiojome, eilė užeiti ant tilto smarkiai pailgėjo. Nusileidžiame į miestelį ir palypėjame į priešingą pusę, prie Hohenšvangau pilies.
Apžiūrėję Hohenšvangau grožybes, pavažiuojame iki Fussen‘o, kur yra „medžių lajų takas“ (argi važiuosi į Anykščius, jei gali pašokti į Bavariją). Taip pat čia yra „lašelio“ (žemumų miško) ir „musmirės“ (kalnų miško) pažintiniai takai. Pritaikyti jie kiek mažesniems piliečiams, bet ir mūsų dičkiams buvo linksma. „Lašelio“ takas eina palei upę, galima išbandyti įvairius persikėlimo per upelį būdus. „Musmirės“ takas vingiuoja kalno šlaitu. Čia irgi pristatyta įvairių „atrakcionų“ ir pažintinių įrenginių. Įspūdingiausios – aukštos aukštos supynės.
Pakeliui „namo“ sugebame užvažiuoti į vietinę karčiamą, kur mus gan įmantriai pamaitina.
Šio kempingo nuolatinės gyventojos – antys. Vaikštinėja po teritoriją ir įžūliai kaulija maisto. Jau tokios įmitusios, kad vos bepakrypuoja. Tačiau nuolat vyksta peštynės dėl nukritusio trupinio.

9 diena. Pasivaikščiojimai Garmiš-Partenkircheno (Garmisch-Partenkirchen) apylinkėse. Pirmasis tikslas: žygio trasa, kuri baigiasi Partnachklamm tarpekliu. Be abejonės Partnachklamm tarpeklis yra objektas numeris pirmas šiame regione, bet norėjome ir dar ką nors pamatyti, ir, žinoma, pažygiuoti. Tad pasirinkome trasą, kuri veda pro aukščiausiai Vokietijoje esanti etnografinį Wamberg kaimą: Wamberg, Graseck, Partnachklamm. Atvykstame į Garmiš-Partenkircheną prie Olimpinio slidinėjimo stadiono ir pradedame žygį. Iki Wambergo kopiame mišku gana stačiai. Wambergas – kelių trobų kaimas su balta bažnytėle kažkieno kieme ir itin aukšta saulėgrąža „darželyje“. O įdomiausios – kapinės. Paliekame kaimą ryto ūkanose ir toliau kopiame į viršų. O po to ilgai ilgai žemyn paprastu žvyrkeliu per paprastą mišką. Tiesą sakant, gana be ryšio...Tik galybė upeliūkščių skaidrina nuotaiką. Kiekviena mažulytė vandens tėkmė kalnuose kelia didžiulį triukšmą. Bet apskritai, dalies tarp Wamberg kaimo ir tarpeklio galėjo ir nebūti –pamankštinome kojas ir tiek. Jaunieji alpinistai šią trasą apibūdino taip“ „tokia be ryšio, kad kažkas ant jos net nusi..iko“. Iš tiesų, mūsų praeitose trasose Vokietijoje niekur nėra tualetų. Nei mokamų, nei nemokamų. Tad einant už akmenų, reikia būti atsargiems.
Artėjant prie Partnachklamm tarpeklio pradėjo rastis žmonių (ateinančių iš kitos pusės). Taip pat „kaimų“ – restoranų. Prieš įėjimą į tarpeklį susilieja dvi šniokščiančios kalnų upės: viena - žalsva, kita – rusva. Kurį laiką taip ir teka dvispalvė tėkmė. Jau smagu, gražu, įdomu... Trasa tarpeklio kraštu tikrai įspūdinga – grąžintas tikėjimas tarpekliu: tai siauras darinys viršuje beveik užsidarantis išsikišusiomis uolomis, o ne šiaip didelis griovys. Tiesa, takelis siauras, o žmonių daug, šlapia, visur varva vanduo - fotografavimui sąlygos sudėtingos. Pasivaikščiojimas tarpekliu mokamas – 2+2=15 Eur. Žygyje užtrukome 4,5 val., nuėjome apie 15 km. Grįžtant prie automobilio apžiūrime olimpinį stadioną su 4 skirtingo aukščio tramplynais slidininkams.
Laiko dar yra, tad nusprendžiame pasižvalgyti nuo Alpspix platformos. Aha, namų darbai atlikti blogai. Pasirodė, kad šio objekto negalima pasiekti automobiliu – reikia kopti 8 km arba keltis keltuvu. Na kopimui mes jau nenusiteikę – šiandien savo atvaikščiojome. Taigi susirandame keltuvą, klojame 62 Eur ir pakylame į debesį. Vedami intuicijos surandame iksą, prisifotografuojame „ežiuko rūke“ stiliumi ir, jausdamiesi nei šiaip nei taip, trypčiojame aplinkui. Šaltoka. Bet kantrybė verta aukso: taip betrypčiojant debesys prasisklaido ir atsiveria slėnis. Bėgame vėl visur fotografuotis. Pradinis rūkas, iš tiesų, labai padėjo kai kam susitvarkyti su aukščio baime, nes iš pradžių nieko nesimatė – lyg stovėtum ant baltų grindų. O kartą jau pabuvus ir įsitikinus, kad niekur nekrenti, nebebuvo baisu lipti ten, kur kiaurai matosi 1 km bedugnė. Alpspix – 2 platformos suformuojančios iksą, išsikišantį nuo kalno.
Keltuvo bilietus nusipirkome taip, kad žemyn leistis reikėjo iš kitos stoties, nei pakilome. Pardavėja sakė, kad reikės 30 min nueiti nuo vienos stoties iki kitos. Na tai mes ir pradėjome eiti. Einame, einame, bet neatrodo, kad po pusvalandžio ką nors prieisime. Mintyse jau keikiame pardavėją (prisivaikščiojome mes jau šiandien). Bet bekulniuodami supratome, kad reikėjo „pavažiuoti“ tarpiniu keltuvu, ir tada būtų likę 30 min paėjėti. Na ką dabar darysi – paėjėjome gerą valandą. O ir avalynę jau buvome persiavę į „miesto“. Blauzdos mums nepadėkos...
Namukai šiame regione jau austriško stiliaus: su balkonais, langinėmis, daug gėlių. Ir keistas pomėgis pastatų sienas puošti kičinėmis freskomis su religiniais ar medžioklių vaizdais. Įdomu, tiems piešiniams samdo menininkus ar gal juos kokius užklijuojamus galima įsigyti vietiniuose „senukuose“? Taip pat populiaru ant vienos namo sienos iš išorės turėti nukryžiuotąjį: nupieštą ar prikaltą.

10 diena. Gręžiamės Lietuvos linkui – šiandien nuo Austrijos sienos pervažiuosime iki Čekijos sienos (565 km). Ir vėl pirmadienis – visi muziejai uždaryti. Tad išsimiegame ir tiesiog važiuojame. Bet mūsų šaunioji navigacija veda ne Miuncheno aplinkkeliu, o per miestą (ne be reikalo būsim įsigiję umweltzonen lipduką) – suteikia galimybę bent pro langą pasigrožėti Olimpiniu stadionu, BMW Welt, Allianz arena. Už Miuncheno, kaip priklauso, dideli apynių laukai. O kur nėra apynių, ten – saulės baterijos. Pamankštinti kojų užsukame prie granito labirinto. Ne pasaulio stebuklas, bet, važiuojant pro šalį, tinka poilsio valandėlei. Ypač jauniesiems „parkūro meistrams“ patiko.
Į kempingą atvykstame per anksti (apie 17.00 val.), tad pradžiai savo apsilankymu pagerbiame LIDL‘ą. Kempingas jau pažįstamas – tas pats Kionigšteino kempingas – kas mums tie traukiniai, kai yra nemokamas internetas. Tiesa, dar viena įdomybė čia yra ne tik siesta šlagbaumui, bet ir ramybės laikas internetui: nuo 23.00 iki 7.00 val. WiFi išjungiamas – ilsėkitės, brangieji poilsiautojai.
Taigi kempingas pažįstamas, o tik vokiškai kalbantis recepcionistas – kitas. Tenka išklausyti vokiškai visas taisykles. Gerai, kad mums jau klausimų neiškyla. Bet linksėti galva tenka ilgai, nes pasakyti „ačiū, mes jau viską žinome“ – nemokame.

11 diena. Klasikinė žygio trasa po Saksiše Švaiz (dar savaitė kita, ir išmoktume ištarti): Sächsische Schweiz - Schrammsteine - Carolafelsen - Wilde Hölle - Eulentilke - Schießgrund. Atvykstame į pradžios tašką ir, žvaliai nusiteikę, sekame „green point“ (kaip nurodyta mūsų aprašyme). Tačiau artimiausioje sankryžoje rodyklės su žaliais taškais rodo į abi puses, o vietovardžiai nieko nesako – mūsų aprašyme jie kitokie. Apsukame trikampį ir grįžtame į pradinį tašką. Bandome eiti į kitą pusę. Ar tai teisinga kryptis – neaišku, bet patenkame į įspūdingą tarpeklį ir esame patenkinti. Deja prie sekančios sankryžos ilgai sprendžiame galvosūkį – vietovardžiai ant rodyklių vėl nieko nesako. Šalia esančiame stende su žemėlapiu jie dar kitokie. Taigi turime tris vietovardžių versijas: aprašymo, stendo ir rodyklių. Pirmasis pasirinktas kelias pasirodė neteisingas – apsisukame ir grįžtame atgal. Einame ten, kur traukia dauguma. Ir patenkame tarp „pirštų“ – jau aprašytų nudulėjusių smiltainio uolų. Smagu, gražu, įdomu. Toliau reikia kopti kopėčiomis, patenkame ant „Šrumšteino piršto“ (Schrammtor). Na tikrai labai faina – įspūdingi vaizdai. Bepietaudami dar panagrinėjame aprašymą ir atpažįstame trasą – mums pavyko į ją pataikyti! Susidaro įspūdis, kad aprašą kūręs asmuo painioja kairę su dešine... Kurį laiką žygiuojame „pirštų“ viršūnėmis. Deja vėliau vėl pasimetame nuo trasos. Kelis kartus pabandę surasti teisingąjį kelią, nusprendžiame laikytis krypties „tiesiai link mašinos“. Pabaigoje „atrandame“, kad trasą pradėjome atkarpa, kuria turėjome užbaigti. Tad užbaigiame ta, kuria turėjome pradėti. Tenka pasakyti, kad trasų žymėjimas čia tragiškas: ant kiekvieno stulpo krūva neaiškių vietovardžių, ne prie visų nurodytos trukmės iki jų, paėjėjus iki kito stulpo tas vietovardis išnyksta: neaišku, ar jau atėjai, ar praėjai, ar dar bus... Su visais paklaidžiojimais užtrukome apie 5 val. ir nuėjome 16,2 km (vietoje 3,75 val. ir 11,6 km). Uolos, mums reikia uolų, į uolas reikia lipti! – toks būtų šios dienos šūkis.
Popiete dar apžiūrime Bad Schandau miestuką, kuriame yra Sächsische Schweiz nacionalinio parko direkcija. Papietaujame vieninteliame restorane, kuris nėra picerija, ledainė ar kepyklėlė.

12 diena. Virš Elbės rūkas. Šiandienos žygį pradedame esant 8 laipsniams šilumos - dar viena Sächsische Schweiz trasa. Atvykstame prie Lichtenhainer Wasserfall. Naiviai tikėjomės, kad, jei trasa prasideda prie „wasserfall“, tai ten yra krioklys, o ne restoranas pavadinimu „wasserfall“. Na bet skaitome aprašymą ir šiandien einame pagal „raudonus taškus“. Mums netgi pasiseka surasti objektą, dėl kurio reikėjo išsukti iš trasos ir paėjėti nežymėtu taku! Šiandien “navigacija” veikia visai neblogai. Tiesa, supratimui, kad stovi ties aprašytuoju objektu, tenka įjungti fantaziją visu pajėgumu. Ir taip visur: eini, eini ir nežinai, ką priėjai, ką praėjai... Ateini prie kažko, ir jokios informacijos kas tai... Šiandieninėje trasoje yra keletas „uolų-pirštų“ malonių patyrinėjimui, palaipiojimui, pasiklydimui... Mūsų aprašymas siūlė užlipti ant kažkokio „Frankenšteino“ (Frienstein). Tačiau nesupratome nei kur jis, nei kaip užlipti ten, kur įtarėme jį esant... Pagrindinis trasos objektas – Idagrotte – ola ir terasa į kurią patenkama siauroka atbraila (nors nėra ji tokia siaura, kad būtina būtų kibtis į čia pritvirtintas grandines). Šiandien lyg ir niekur neklaidžiojome, bet vis tiek mums pavyko nužingsniuoti 15 km vietoje 9,4 km, užtrukome 5,5 val.
Pasivaikštome po Kionigšteiną, sukertame po picą, prisiperkame lauktuvių.
Nors šį vakarą saulė itin kaitri. Bet vos tik ji pasislepia, tenka traukti megztinį, antrą, trečia... Iš tikrųjų keista vieta – vos šimtas metrų virš jūros lygio, o, saulei nusileidus, tuoj pat atšąlą kaip kalnuose.

13 diena. Jau namo... Į „mūsų“ kempingą kas rytą atvažiuoja „backerei“ vagonėlis su šviežiais kepiniais, prie kurio nuvingiuoja nemenka eilutė. Bet atostogų sezonas baigiasi, ir šiandien eilutė negąsdinanti – ir mes nusiperkame riestainių kelionei. Šiandienos tikslas – nuvažiuoti iki Lodzės. Sėkmingai tai ir padarome. Užsukame atsipalaiduoti į vietinį vandens parką. Paprastas tok, pagyvenęs parkelis su keliomis itin lėtomis ir viena „klizmine“ čiuožyklomis. Ir gana šaltas. Pamirkę vandenyje, susirandame Lodzės „kempingą“. Čia gauname 3 miegamųjų apartamentus su terasa ir 3 gesintuvais. Geriau žinomus kaip „Šventosios namelis“. Įdomu būtų sužinoti, kam skirtas šis apgyvendinimo objektas beveik miesto pakraštyje. Nėra šalia nei gamtos, nei žmogaus sukurtų nors kiek įdomesnių lankytinų objektų. Tiesa, netoliese yra visai neprasta bažnyčia, kurios varpai visus žadina 7.00 val. ryto. Gal kokie žymūs atlaidai būna. Nes apylinkėse yra dar keletas tokių „pigių“ viešbučių.

14 diena. Namai laukia mūsų. O mes neskubame – pakeliui aplankome keletą įvairaus dydžio parduotuvių – Lenkijoje juk privalu apsipirkti. Lenkijoje „valdo“ bekontaktės mokėjimo kortelės – visur (ir ne tokioms mažoms sumoms) tikisi, kad tik pamojuosi kortele. Ką gi iki kitos kelionės reikės įsigyti... O Vokietijoje žmonės dar pasirašinėja čekius.
Šį kartą namo grįžtame „padoriai“, o ne vidurnaktį. Ir iš karto dėliojame kitos kelionės variantus.

Nuvažiuota: 4900 km. Išleista: 1716 Eur. Atmetus 10 proc. savaime suprantamos geriausios dalies (t. y. Legolandą), nepaisant visų klaidžiojimų, geriausiais pripažinti žygiai po kalnus: Saksonijos Šveicariją ir virš Noišvanšteno pilies.

Atsakyti į cituojamus pranešimus

Dalintis