Gyvenau aš pilnatvėje- vyras, paaugę padorūs vaikai, dresuota šunė, prasmingas darbas, aktyvus laisvalaikis, įprastinai kasdienė buitis... Lyg ir nieko netrūko. Ar tikrai? Nežina kodėl, akis vis kliūdavo už... katinų. Lauke, pas draugus, sm kačių temoje.

Atsargiai klausiu vyro, ką jis mano apie kačiuko įsigyjimą. Ans net ranka mosteli, lyg būčiau pasiteiravusi jo nuomonės apie dirižablio pirkimą. Kam jis tau, taigi turi Čiją? Logiška. Bet tiesiog vidumi jaučiu, kad man reikia katės. O širdžiai neįsakysi. Tačiau kaip itin racionalaus proto antrai pusei pateikti argumentus, jog mūsų šeimai reikia katės? Lyg netyčia

užsukame į prekybos centrus, kur vyksta ( oi, koks sutapimas) kačių parodos. Lyg netyčia pažįstami žmonės pasakoja mudviem su vyru, koks nuostabus jų katinas. Lyg netyčia darbalaukyje šmėkščioja kačių foto. Lyg netyčia pakeliui užsukame apžiūrėti mažų kuriliukų. Vyras pamatęs mano akyse katės vyzdžius rankomis nebemojuoja, bet pritarimo dar taip pat neturiu. Ką gi, aš kantri, neurolingvistiniu vyro programavimu užsiimu metus laiko. Paskutinis lašas argumentuose už katę- Čijai bus linksmiau. Taip! Vyras laimina apsikatinimo idėją. Ką gi, renku info apie kačių auginimą, auklėjimą, veislių ypatumus, galų gale randu savąją Ainu. Aplinkinių tokios frazės, kaip :" Kam jums katė, geriau dukrą būtumėte gimdę." arba: " Kas toliau - krokodilas?", tik sukelia man šypseną iš serijos:" Dieve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką šneka." Man katė- mistinė būtybė, sudedanti šeimos emociniame pasaulyje taškus ant "i". Mūsų šeimoje Ainu subalansavo vyrų/ moterų santykį- 3/3. Jei Čija- asmeninis šeimos aktyvios fizinės veiklos trenerė, Ainu- tylioji sielų psichoterapeutė. Vienas giminaitis garsiai pasvarstė, kad gyvūnus namuose laiko žmonės, turintys dvasines skyles, kurias tais gyvūnais bando egoistiškai "užsikamšyti". Nesiginčijau. Nes jei poreikį kažkuo rūpintis ir įsipareigoti; mylėti ir būti besąlygiškai mylimam ar turėti nuolat ištikimą širdį šalia vadinsime sielos skyle, tuomet taip, tai tiesa. Tačiau matydama, kaip nelengvoje paauglystėje siaučiant hormonų audroms giedrėja apniukusios paauglio sūnaus akys glostant pasiprašiusią jam ant kelių pagulėti Ainu, be galo džiaugiuosi būtent šia "lopytoja".

O ar geriau būtų vidinius poreikius kompensuoti daiktais, drabužiais, batais, kosmetika ar brangiais automobiliais? Kiekvienam savo. ;)