O šiaip aš nenormali, tiksmiau normali,,bet visko per gyvenimą prisibaiminusi. Tos ankstesnės patirtys sukuria įtampą. Vos tik imdavau džiūgauti kad sekasi,,kad viskas ok, kaip išlįsdavo kokia nesamonė, bėda ar šiaip juoda juosta. Reiktų patylėt ania,,neerzint jūsų tomis kalbomis, bet argi aš moku tylėti?
Viskas gyvenime dabar yra tiesiog nuostabu, geriau negalėčiau norėti..
Vyras myli, svoris, figūra iš svajonių, noras judėti, eiti,,pažinti, energija viršūnėse.
Sūnui viskas gerai, mamai, tetai irgi stabiliai. Atrodo kad gyvenimas susitvarkė. Viskas plius minus gyvenime šviesu ir gera.
Tai vietoj to, kad mėgaučiausi pagaunu save, kad aš imu nerimauti. Taip negali būti,,taip nebus, tuoj kas nors nutiks, tuoj išlįs kokia nesąmonė. Va ir dabar tas visas ginekologinis reikalas, puešia tamsius debesius
Žodžiu tuksena,ta patarlė,,kad visi gerumai baigiasi, kad nesidžiauk, kad laimė laikina,,nelaimė šalia ir bla bla....






