METŲ mezginiai

Labas saulėtas rytas! Man dar ir vėlyvas, nes pramigau, negirdėjau nei kaip vyras kėlėsi, nei kaip 2 vaikai į mokyklą išėjo, o vienas dar ir grįžt spėjo po 1 pamokos, o vyras nepajautė pareigos manęs pažadint  . Aišku, nieko tokio labai nepraleidau. Darbas niekur nepabėgo .

Pūkuotukas labai mielas. Neilgai pavyko man šiemet išsilaikyt nepirkus siūlų,  ir vėl noriu  .

Dukrai beveik numezgiau vakar rankovę. Jaučiu spaudimą, kad greičiau, nes, va toks mūsų susirašinėjimas vakar:

-Mama, o kada tu baigsi mano megztuką?

-O kodėl klausi?

- Nes turiu viziją, kaip tą megztuką sustylint su naujom kelnėm iš Tėjos.

- Pirmą rankovę mezgu po Rainium. Ir "Velnio nuotaką" baigiu sužiūrėt.

- Tai tiesiog labai laukiu su juo nueit į mokyklą ir draugėm parodyt.

- Kai numegsiu, tai ir sustailinsi. Nedings tos kelnės.

- Nu taip, bet tiesiog labai nekantrauju.

- Dar nežinia, ar gausis toks gražus, kokio tikiesi. Aš ne mezgimo mašina .

- Gausis, gausis. Tu mezgimo meistrė.

- Neplonink liežuvėlio . Šitas siūlas keistai syruokliuoja, tai ne viskas tobulai.

Iš to noro visai neburbėdama paklūsta visiems mano prašymams matuotis . O katinas vakar leido labai ilgai man pamegzti, nes vis atsigula ant manęs kaip savininkas ir negaliu niekur judėt . 

Į čiurlioniukų operą šįkart ėjom ir su broliu dvyniu. Prieš operą - "Jeigu bus gaidys, aš atsistosiu ir išeisiu". Po operos: "Dabar veskitės mane į visas operas ir spektaklius". Kitą dieną - "pirkau megztuką vaikščioti į operas"   .

Restar, kaip faina dėl brolio dvynio emocijos operos klausimu. Maniškiai kol maži reaguoja taip... Nu ok ok, mama liepia, gal paskui kuo pavaišins.... Aišku, iki operos nusitempti dar nei nedrįsau.

Ramintas, primink, kiek taviesiems metų.

Kol maži, tai eidavo visur be klausimų, ir patiko. Ir neatsimenu, kuriuo metu jau ir mes patys neberasdavom renginių tokiam tarpiniam amžiui, kai nebe vaikas, bet dar nesuaugęs. Šiaip kai einam - visi visur kviečiami, bet gi bernams niekas nebeįdomu buvo. Tas konkrečiai, tai tik į kokį kiną ir fūlės varžybas - ar su tėčiu, ar su draugais varydavo. Na, ir va, prašom, kokia paveiki meno galia . Jau dabar užsiprašė bilietų į kitų metų čiurlioniukų operą. Ten jau būtiniausiai eisim, nes gi sesė prisidės prie statymo. Jau galvoja apie tai, tik dar neišsirinkę kūrinio. Čia Šokio teatre dvyliktokų - muzikantų, dainininkų, šokėjų ir dailininkų bendras metinis projektas, kur paprastai ir muziką, libretą (su išimtim), scenografiją, choreografiją kuria  patys mokiniai, patys diriguoja, ieško rėmėjų, kuria plakatus ir viską nuo -iki. Į  3 renginius bilietai dingsta per pusvalandį. Nemokami. 

Į spektaklį "Pagalvinis" irgi kartu eisim, nes sesė karštai rekomendavo.  Na, ir dar dairomės. 

Maniškiai maži: 8 ir 5. Bet... Spektakliukas filcharmonijoje (skaito pasaką+orkestras) nepatiko, dramos teatras - patiko tik dičkiui, bet ir taip.... Santūriai. Bandysiu nusivest į muzikinį: operetę ar miuziklą kokį, bet jau matau veidus.

Tai jau dideli . Ne viskas ir gali patikt. Mūsų visi Keistuolių teatro sužiūrėti, dar i ne po vieną kartą. Su pirmagimiu labai į Raganiukės teatrą eidavom, dar Lėlių, na, ir konkrečius vaikiškus spektaklius kituose teatruose. Kongresų rūmuose būdavo irgi kažkas - orkestras su muzika vaikams. Operoje ne tiek ir daug būta.

Neatsimenu nepritekliaus jausmo pirmųjų studijų laikais.

Ir šiaip, aš kuo turtingesnė, tuo teisingesnė! Nes nepriklausoma.

Reikia sudėti 4 parodas į tris dienas. Ommmm.

Spaudos rūmuose. Kažkokiame pirmame kai buvome, buvo labai keistas, dar su Jačėnu. Bet paskui mums daug patiko, ypač įsimylėjom D.Skamaraką  . Iki šiol jis mūsų Kurmis .  Juozapas ir svajonių apsiaustas  3 kartus matytas, Geltonų plytų kelias irgi ne vieną.

Nepriteklių puikiai pamenu. Kai net ašaros byrėjo  skrylių su riebalais iš pakelio. Nes per kelias drauges turėjom tik miltų, vandens iš krano ir susimetę pakelį riebalų nusipirkom... Nebuvau tokio skurdo patiekalo valgiusi nei prieš tai, nei po to.

Aš pinigus daugiausia leidau knygoms. Yra pavogę stipendiją troleibuse. Gavau baudą troleibuse ne dėl savo kaltės ir nebeliko pinigų...

Aš nuo pirmo kurso dirbau.

Na, nepriteklius būdavo prieš kelionę namolio   kai likus kokiom trim dienom pasilieki pinigų tik bilietui...

Bet bendrabuty galima buvo pasiskolinti šio bei to, paskui kitiem paskolinti, kai jau turi..

Dažniausiai vieną kitą bulvę visada rasdavai

Mums yra iš bendros virtuvės verdamą vištą pavogę  puodą tik paliko.. perėjom per kambarius, radom, ale bet vargšai vaikinukai pusžalę ją rijo-pagailo, 

kažkaip nebuvo labai blogai, nors jau ir su vaikais būdavo dienų, kai centus skaičiuodavai, maistas toks vargelis būdavo.

Beje, miltinių niekada nemėgau, tai geriau bulvės kokios ar kruopų ieškodavau iš vargo...

Šiokio tokio darbelio susiradau tik nuo 3-io kurso, kai mamos nebeliko, tėvas be darbo buvo...

Aš Norvegijos braškes skindavau vasarom. Pirmam pusmečiui maždaug užtekdavo pragyvent, o antroj pusėj tėvai finansuodavo. 

Buvom su Vilium šiandien klinikose pas ortopedą. Dar niekas nepaaiškėjo, nes rentgeno nepakako- darys dar kompiuterinę tomografiją. Bus aišku, ar per seną traumą dalis kauliuko atskilę, ar jau sugiję ir ką toliau daryt. Tik visur eilės.