QUOTE(Kulkė @ 2018 10 09, 16:26)
Tai mano lygiai tokia pat vaikystė ir dar būdavo pleistrai garstyčių lyg

Bet nelaikau to sunkumu. Kaip mokėjo, taip ir gydė. Atsimenu, kaip utėles kartą grynu žibalu ištrynę galvą naikino. O čia tai nakum. Net prieš gimdymą išvešėjus
dundagos pasma vistiek nepripratino
Tuos pleistrus sesei dėdavo, už tai aš vaikščiodavau su burbulais ant nugaros

Net patikdavo tas toks prisisiurbimo garsas, a sesuo matyt klykdavo, tai vietoj taurių pleistrus klijuodavo.
Ir net komentarai dėl išpuoštos nugaros nejaudino
O tai, vat dabar aną išskalbtą mėginuką grynos avies vilnos prisidėjusi prie kaklo vaikštau ir nulis emocijų. O dundaga dar vis sruogoj. Beje, kasiuluose tokių gražių marginimų privežta, kad sunku valdytis

Bet gi su nėštumais pati supranti - hormonai. Savas šuo nuolat šalia kojų įsitaisydavo. Namiškiai niekaip negalėjo suprasti, ko vis veju. Dūrė kailis ajaj-vajaj. Pirktinį megztuką turėjau su daug proc sintetikos ir tik 10% alpakos, kaklą pastoviai draskiaus. Dabar vilna guli prie kaklo ir nieko.
Tai yra, nesiūlau nert į gryną vilną, bet gi gal tik neskalbtas siūlas šitaip erzina. Alpaka nesiskaito, ten plaukeliai diskonfortą kelia. Su šilku jau nebe taip. Na ir pasikartosiu su anyta. Ana gi beveik 60metų bėgo nuo vilnos, o mano skarą ( novitos gryna vilna, nuo kurios mezgant akis peršti ir čiaudau), dedasi ant sprando, tipo šiluma skausmą nuima. Apie kandimą seniai nebe kalba