Auda, mano dabartinis mišrūnas, mano belgų aviganė, tėtukas pitbulis. O gavosi mielas šuo. Paloja kartais , bet man jis nuo lapių ginti
Mes turim belgų avigane, truputį spragą padarėm auklėjime, tai gudrutė taip ir taikosi mus pergudrauti. Šiaip tai geras sargas, kai kas ateina ir pamato kaip ji voljiere nuo vienos sienos iki kitos vienu šuoliu nušoka, dingsta bet koks noras ateikti, kai ūs nėra. Gers sargas. Viena iš kalėjimo grįžusi buvo įsijušinusi per kiemus eiti, tai kai pamatė kokį šunį įsigijom, ne tik mūsų bet ir kaimynų kiemus lenkia
Nors belgiukei tada tik pusmetis buvo. Šiaip gana paklusni r nuspėjanti iš anksto ką veiksiu. Kartais tik pagalvoju, kad reiktų pasivaikščioti, o ji jau prie pavadžio sėdi. Pagal apsirengimą žino kur važiuojam ir ar verta prašytis į draugiją. Mėgsta žuvį, tai kai iš kibiro negali išžvejoti tai paprasčiausia išverčia kibirą
Agurkus vokdvo, su visom virkščiom tysdavo , tai kai velnių gavo nueina gražiai nukanda ir viskas. O kadangi į daržą negalima tai apsidairo, kad mūsų nebūtų arti. Na apie gyvūnus galėčiau pasakoti ir pasakoti. Vieną katiną turėjom tarybiniais laikais, tai būdavo kai tik svečių kas atvažiuodavo, visada prisistatydavo prieidavo prie svečio ir tarbauja atsisėdes, kaulina mėsos. O svečiui gražu, gaila kačiuko, duoda po gabaliuką. Katę turėjom kuri per plentą neidavo, o visada naudodavosi "požeminę perėja", upelio vamzdžiu.