Sielos kertelė

Aciu, Mylimuke, o kaip tu nemiegi taip anksti/velai?..

As vakar pagalvojau, kad budama paaugle ar ankstyvais studiju metais visai ne taip vaizdavausi gyvenima.. buvau isitikinus, kad isvyksiu is Lietuvos, mokiausi kita kalba.. Bet vis tik likau, sutikau vyra, sukurem seima. Isivaizdavau, kad labai daug visko veiksiu, isbandysiu visokias veiklas, kursus, keliausiu.. Bet tail neivyko. Aisku, niekas netrukdo ir dabar tuo uzsiimti. Pries metus baigiau dar vienas studijas, bet vos ne tik tam, kad galeciau pateisinti savo nieko neveikima. Is esmes jauciu, kad netobuleju, svaistau sau duota laika. Vaikysteje ziuredavau i tevus, masciau, kaip jie taip nuobodziai gyvena, niekuo neuzsiima, neisbando. O dabar pati taip pat darau, t.y. nedarau. Del to jauciu nepasitenkinima ir nerima, negaliu ramiai priimti savo gyvenimo. Kartais sauna kvailu ar drasiu ideju, bet jas nuslopinu, pamirstu ir toliau gyvenu su nerimastim.

Pasislepiau vonioje. Visi uzmigo, tylu. Lauke pasakiskas oras, buvau isejus su mergaite. Gaila, kad visi taip toli, nepriprantu prie tos atskirties. Nors kai pagalvoju, man reikalinga tik galimybe iseit kur noriu ir kada noriu, o realiai ja beveik nepasinaudoju.

Tai va, kad niekad negalvojau, kad sėdėsiu namie Bet matyt nuo savęs nepabėgsi, visada buvau tokia sėsli, nevisuomeniška, draugų rato didelio nebuvo.

Mylimuke, o kaip kitą dieną po naktinėjimų, normaliai jautiesi? Matyt esi fiziškai stipri tam, aš jau atrodo negalėčiau. Vis tiek vaikas dėmesio prašo, negali būti apsnūdusi. Nors kažkada naktinis gyvenimas buvo mano pragyvenimo duona, studentiškais laikais. Nepagalvokit nieko nuodėmingo.

Aš tai matydavau ir tebematau, kad mano tėvai nėra patenkinti savo tokiu gyvenimu, todėl pati visad ir norėjau jo kitokio. Bet yra kaip yra.

Dėl pinigų irgi kitas klausimas. Kažkaip niekad jų pernelyg nesureikšminau, tai yra pragyvenimo priemonė. Iš esmės nekenčiu rypavimo apie kainas, pragyvenimo lygį. Norėčiau, kad pinigų išvis nebūtų. Na, tokia utopija. Bet nieko konkretaus nemąstau, nes tai jau kraštutinumai.

Paskutiniu metu visai normaliai pavyksta susitvarkyt su mintim. T.y. paskutines kelias dienas. Man tai daug. Vis dar pagalvoju apie nerimą keliančius dalykus, bet taip ramiau. Norėčiau mokėti išvis apie juos negalvoti ir naktį ar paryčiais pabudusi neišsiblaškyti nuo to.

Sutinku. Vaikai nera pagrindinis gyvenimo dziaugsmas. Tai tiesiog gyvenimo dalis. Ir buti supermama ne man.

Gal ne taip supratau ar parasiau. Man tevai linki visko, ko as pati noriu. Niekad negirdejau nei vieno priekaisto del savo pasirinkimu. Galbut tiesiog pati nieko tokio nesu padariusi, negyvenu taip, kad jiem neitiktu. Jiems ju paciu gyvenimas ne pyragai, zinau, kad noretu kitokio, idomesnio, turiningesnio.. Apskritai nesam labai artimi.

Taip, paminejau ju gyvenima, nezinau ar tai akcentas, tiesiog gyvenimo supratima, iprocius, daznai atsinesam is vaikystes, kaip sakoma, obuolys nuo obels netoli rieda nors buna ir visai atvirksciai, bet vis tiek manau, kad tevu itaka yra didele. Tik paskui savo valios pastangomis galima keisti ta igyta supratima, formuotis naujus iprocius, vertybes, ir tai nera lengva.

Nezinau ar verta, bet noriu pasidalinti savo nerimu. Gal sulauksiu kokiu teigiamu minciu. Taigi labai nerimauju del darbo. Galvoju, kad va rytoj reikia i ji eiti ir man net truputi bloga. Darausi irzli ir nemeili. Sunku nupasakoti ta jausena ir santyki. Pats darbas man patinka. Patinka i ji eiti. Kolegu yra visokiu. Gal labiausiai del ju ir nervinuosi. Nelabai moku pritapti, bendrauti. Atrodo, ir noriu, ir nenoriu. Mastau ir interpretuoju savotiskai, daznai viska priimu asmeniskai. Negaliu atsiriboti nuo konfliktu ir tokiu zmoniu, ieskau, galvoju, analizuoju, pergyvenu. Nenoreciau dirbti is namu. Gal - laisvu grafiku.. Nenoreciau dirbti individualiai, nors gal.. Man sunku, kai esu pavaldi zmogui, kurio neprisiverciu gerbti ir laikyti virsesniu, nors jis to tikisi ir kaip man atrodo, reikalauja. Labai bijau ir prarasti darba. Kartais guodziu save, kad daug zmoniu yra nepatenkinti savo darbu. Bet taip neturetu buti.. Labai reaguoju i aplinkiniu nuotaikas, sugeriu jas, nemoku atsiriboti. Kankinu save nerimu. Kartais del to jauciuosi nelaiminga ir noriu isgerti vyno. O kartais diena praeina net labai gerai ir smagiai.. Sunku pasakyti, ka norejau..

Kompetencija gal ir siekia.. bet bendravimui pagarbos nera. As isvis pries visokias hoerarchijas ir pavaldumus, manau, kad jei esi vadovas, tai turi buti vedlys, lyderis, tai tau yra daugiau atsakomybes kaip padeti kitam, kaip laviruoti.. o ne tiketis automatisko nuolankumo, tureti teise vadovauti, net elgtis nepagarbiai, grubiai, leisti sau ta, nenoriu veltis i detales.. tiesiog jauciu ir man tas lb nemalonu. Zmogus leidzia reikstis savo blogai nuotaikai, demonstruoja virsuma, t.y. taip kaip elgiasi ir kalba, neleistu sau elgtis su pagal hierarchija virsesniu zmogumi, tas labai matosi.. dar nekenciu apkalbu, stengiuosi nuo ju atsiriboti, todel neretai tampu ju auka, kad ir kaip butu keista..