Bet tai pminklai kokie ispudingi, kaip meno kuriniai. As kazkaip vengiu kelionese kapiniu, kad neuzkankintu egzistencinis nerimas
. Bet gal be reikalo...
Aš nežinau, ką reiškia egzistencinis nerimas, tai į kapines mielai einu . Man ten neįtikėtinai ramu. Ir taip, paminklai tarsi meno kūriniai.
Rajonas, kuriame įsikūrę kapinės, apleistas, nutriusęs... Kažkokie garažai, dirbtuvės, sandėliai.... Tai net ir nefotografuoju nieko. Kišu fotiką į kuprinę ir gaudau taksi. Važiuoju keltis į Pão de Açúcar.
Kilimas vyksta ant lynų bsesisupančiomis kabinomis, dviem etapais.
Pirmasis etapas - į 220m aukštyje esančią Morro de Urca viršūnę.
Visą lynų konstrukciją sukūrė inžinierius Augusto Ferreira Ramos ir 1908-aisiais buvo pradėta statyba. Pirmuosius klientus aptarnavo 1912-aisiais. Tai buvo trečia tokia konstrukcija pasaulyje.
1972-aisiais kabinos buvo atnaujintos ir 1979-aisiais čia buvo nufilmuota Bondiados filmo Moonracker scena.
Dabartiniais laikais čia kasdien į Pão de Açúcar pakyla apie 2500 lankytojų.
Kabinos kyla ir leidžiasi kas 30min, nuo 8 ryto iki 10 vakaro. Vienoje kabinoje vidutiniškai telpa 65 žmonės.
Primoji linijos dalis yra 600m ilgio, greitis max 6m per sekundę. Viršuje yra kavinė, restoranas, prekiaujama suvenyrais.
Na ir žinoma, iš čia atsiveria nuostabūs vaizdai:
Niaukiasi vis labiau.
Aš atsisėdu kavinukėj su didžiule porcija acai ir stebiu kulančias ir besileidžiančias kabinas.
Antrasis kilimo etapas nuo Morro da Urca į Pão de Açúcar yra 850m ilgio ir pakyla į 396m aukštį. Maksimalus greitis 10m per sekundę. Ypatingai stati paskutinė kilimo dalis, jau visai prie pat viršūnės.
Jau kildama aiškiai žinojau, kad vaizdų nebus, bet kai užkilus supratau, kad vaikščiosim kaip ežiukai rūke, tai iš viso neviltis apėmė. Iš čia gi turėtų matytis nuostabiausias saulėlydis ir Kristaus atpirkėjo figūra iškilusi virš miesto. Aha, pasvajok...
Smagumėlis tiesiog. Ne tik nieko nesimato, bet dar ir šalta. Apeinu ratą ir stoju į eilę leistis žemyn.